Kodėl aš padaviau į teismą Lietuvos valstybės teisinę sistemą

Paskelbta portale „Laisvas laikraštis“

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3288:kodel-as-padaviau-i-teisma-lietuvos-valstybes-teisine-sistema-zigmantas-segzda-2016-metais-pasiprases-politinio-prieglobscio-svedijos-karalysteje&catid=47&Itemid=101

Zigmantas Šegžda, 2016 metais pasiprašęs politinio prieglobsčio Švedijos Karalystėje

Rašau įspėjantį pranešimą apie iškilusią grėsmę žmonių saugumui. Viešai kalbėti šia uždrausta tema vengia visos Lietuvos žiniasklaidos priemonės, išskyrus leidinį „Laisvas laikraštis“ bei žurnalistams Aurimui Drižiui ir Artūrui Račui priklausančią internetinę žiniasklaidą. 

Tai akivaizdus agresijos protrūkis. Panašu, kad priešiškų „žaliųjų žmogeliukų“ be atpažinimo ženklų invazija į Lietuvos valstybės teritoriją tęsiasi gan seniai. Sunku patikėti, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje egzistuoja mūsų tautos išlaikoma „teisinė sistema“ - supervalstybė valstybėje, su lukašenkiniu režimu, su savaisiais kunigaikštukais ir feodalais, su savaisiais „žaliaisiais žmogeliukais“, kuriems klusniai tarnauja policinis represinis aparatas. Reiškinys, itin pavojingas Lietuvos valstybei, nes radikali represinė sistema veikia išvien tam, kad, siekdama turtinės arba kitos naudos, susidorotų su sistemai neparankiais žmonėmis, pasisakančiais prieš sistemos neteisėtus veiksmus. Reiškinys grėsmingas, nes pažeidžiama tautos ir kiekvieno piliečio konstitucinė teisė priešintis tam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir konstitucinę santvarką.

Remdamasis savo praktika įsitikinau, kad man asmeniškai žinomi valstybės pareigūnai, piktnaudžiaudami valstybės jiems suteiktais įgaliojimais, bet kurį jiems neparankų žmogų gali nubausti kelis kartus, taikydami įvairias represijų formas. Galima įmantriausiais būdais apriboti konstitucines žmogaus teises ir laisves. Prisidengiant „baudžiamojo proceso interesu“. Taikant įspūdingą „procesinės prievartos“ priemonių arsenalą. Tam nereikalingas teismo nuosprendis. Tam netgi nebūtina būti surinkus patikimų įrodymų dėl padarytos veikos. Galima taikyti represijas neturint jokių įrodymų. Visai, kaip mano atveju. Reikalingas tik „stukačiaus“ įskundimas arba pareikštas „prokuroro reikalavimas“. Užtenka prokuroro verdikto, paremto ne objektyviais duomenimis, bet prielaidomis, naudingomis valstybės represinio režimo atstovams. Tam, kad niekuo nenusikaltęs žmogus būtų ilgiems mėnesiams pasmerktas kentėti kalėjime arba kankintis panašiomis į kalėjimo (arba net griežtesnėmis) sąlygomis, prievarta nekaltą (nenuteistą) žmogų neribotam laikui uždarant Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinio skyriaus palatoje.

Kaip pažaboti nevaržomą „žaliųjų žmogeliukų“ savivalę? Atsakymą radau pats ir apie tai pranešu čia ir dabar.

Nuo 2014 m. pavasario patiriu realią nuolatinę grėsmę, iškilusią man pačiam ir trims mano vaikams. Nuogąstavimus dėl savo vaikų ateities grindžiu tuo, jog skaudžiai nukentėjau dėl neproporcingų teisėtvarkos ir teisėsaugos pareigūnų veiksmų, represijų ir persekiojimo. Nuo 2016–ųjų rugsėjo mano devynerių dukrai teikiama psichologinė pagalba, o kita mano ketverių dukra nuo 2015–ųjų vasaros atiduota į vaikų psichiatrų-psichoterapeutų licencijas turinčių šarlatanų rankas.

Aiškiai suvokiu, kad aš ir mano šeima yra baudžiami dėl to, kad savo elgesiu neįtikau konkretiems asmenims. Grasinančias užuominas gauna mano artimieji. Asmeniškai aš pats gaunu valstybės pareigūnų rašytinius grasinimus. Pavyzdys – tai Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Vidos Bracevičienės  nutarimu man pareikštas įspėjimas: „Įspėju, kad dėl Jūsų skunduose nuolat minimų nebūtų dalykų ir prasimanymų, nepagrįstų jokiais objektyviais duomenimis tuo įžeidžiant valstybės tarnautojus ar viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis Jums gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 290 str.“ Tačiau skundai ir vieša valstybės tarnautojų kritika negali būti pagrindas kažkam įsižeisti, nes jais siekiama apginti sistemingai pažeidinėjamas žmogaus teises ir laisves.

Neseniai portalas „Laisvas laikraštis“ dėl jame publikuojamų mano tekstų iš prokurorės Vidos Bracevičienės sulaukė gąsdinimų, kad jie greitai uždarys „Laisvą laikraštį“ - per ryšių ministeriją uždės veto internetiniam portalui „Laisvas laikraštis“.

Prokurorų ir įvairių instancijų teismų nutarimuose dėl mano pareikštų skundų vyrauja didelį nerimą keliantis motyvas, jog Zigmantas Šegžda yra pavojingas ir nenormalus, nes labai aktyviai rašo skundus į valstybės įstaigas. Tokiuose radikaliuose pareiškimuose atsispindi tradicinis sovietinis požiūris, kad nepaklusnus ir valstybės pareigūnų veiksmus kritikuojantis asmuo yra nenormalus, todėl jį derėtų represuoti, nubausti be teismo nuosprendžio, skiriant jam neproporcingai ilgą ištrėmimą iš namų, suėmimą arba, kas yra dar baisiau, pripažįstant asmenį neveiksniu.

          Grasinimai virto realybe gan greitai. 2014-ųjų pabaigoje buvau neteisėtai suimtas 50 dienų terminui. Palyginimui, „MG Baltic“ vadovas Raimondas Kurlianskis dėl liberalo Eligijaus Masiulio problemų cypėje praleido tik 12 dienų. 2016-ųjų sausio 22-ąją Kauno apskrities policijos komisariato patruliai nematomos rankos nurodymu „paėmė“ mane tiesiai iš namų. Kauno policijos areštinėje visą naktį mane „vaišino“ nuodingu skysčiu, spardė kariškais batais ir grasino atimti gyvybę. Mane „imdamas“ policijos patrulis nurodė priežastį: „Tavo motinai pakilo kraujo spaudimas.“

          Demonstruodama savo nebaudžiamumą, nuo 2015-01-15 dienos prokurorė Vida Bracevičienė savo nutarimu pakartotinai man paskyrė procesinės prievartos priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ir įpareigojo mane nesilankyti savo namuose Sudervėje, Vilniaus rajone bei nebendrauti su ten gyvenančia Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Sigita Jurgelevičiene. Ne, aš nepadariau klaidos. Prokurorė tikrai mane įpareigojo neišvykti iš savo deklaruotos gyvenamosios vietos, bet tuo pačiu įpareigojo ir nesilankyti savo gyvenamojoje vietoje.

          „Aš nesu nei psichiatras, nei psichologas, aš tik prokurorė. Tačiau šiokių tokių medicinos žinių turiu, ir tikrai žinau, kad jei žmogus kalba monologu 5-10 minučių, tai yra psichikos sveikatos sutrikimo požymis (...) Tiriamasis nusiėmė kojinę ir man parodė savo kojos vidurinįjį pirštelį (...) Teismo ekspertai vieną kartą pabendravę su Z.Šegžda taip ir nesuprato, ar jis serga, ar ne (...) Zigmantas Šegžda rašo skundus, eilėraščius, straipsnius ir apie policininkus, prokurorus ir teisėjus. Ir „Delfi“ portale ką tik patalpinta, berods, prokurorę V.Bracevičienę įžeidžianti informacija.“, -  2015-ųjų liepos 22-ąją įspūdžiais apie Zigmantą Šegždą dalijosi prokurorė Vida Bracevičienė. Mano turimais duomenimis 2015-08-04 dieną prokurorė Vida Bracevičienė buvo atleista nuo vadovavimo man iškeltai baudžiamajai bylai, bet ji dar turėjo įžūlumo sekančią dieną paduoti skundą Vilniaus apygardos teismui dėl stacionarios teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės paskyrimo Zigmantui Šegždai. Tad teismas gavo nagrinėti valstybės neįgaliotos prokurorės neteisėtą dokumentą.

          2014-12-09 dieną Vilniaus apylinkės teismo pirmininkė Jolanta Bagdonienė padavė prašymą Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajai prokurorei Jolitai Kančauskienei, nustačiusi, kad Zigmantas Šegžda gali būti pavojingas, nes teisme gėrė savo atsineštus gėrimus: „2014-12-03 sprendžiant jo suėmimo klausimą, Z.Šegžda teismo posėdžio metu ne tik galimai šmeižė ir įžeidinėjo Sigitą Jurgelevičienę, jos advokatą (Valdemarą Bužinską), bet ir gėrė savo atsineštus gėrimus, valgė, vaikščiojo po posėdžių salę, gestais reagavo į kitų asmenų pasisakymus, ant jo veido buvo nupiešti rudi antakiai, ūsai ir barzdelė, į teismo pastabas elgtis kultūringai jis nereagavo. Šias aplinkybes patvirtina teisėjos Renatos Volodko pranešimas (...) Manytina, kas šis asmuo galimai yra neadekvatus aplinkai ir gali būti pavojingas aplinkiniams. Prašau pagal galimybes užtikrinti teismo darbuotojų saugumą“.

Dar 2014-ųjų gruodžio 23-iąją Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas, nagrinėdamas Zigmanto Šegždos skundą, savo nutartyje pristatė pagrįsto spėjimo teoriją ir pagrįsto manymo sąvoką, taikomą suimant žmones. Pasak teisėjo, pagrįstu manymas gali būti laikomas tuo atveju, kai iš surinktų duomenų nešališkas stebėtojas darytų išvadą, kad asmuo, kuriam norima taikyti suėmimą, gali būti padaręs nusikalstamą veiką. Sakydamas frazę „nešališkas stebėtojas“, teisėjas galbūt turėjo omenyje save, kitą teisėją arba prokurorą. Teisėjas Algimantas Valantinas prieštaringai nurodė, jog tai, kad  Zigmantui Šegždai anksčiau buvo paskirta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kurios sąlygų jis nesilaikė, ne tik nepatvirtina jam paskirtos griežtesnės kardomosios priemonės nepagrįstumo, bet, atvirkščiai, – sudaro pagrindą taikyti jo atžvilgiu griežčiausią priemonę – suėmimą. Geras advokatas galėtų atsikirsti, kad ne teisėjo Algimanto Valantino retorika, bet Baudžiamojo persekiojimo kodekso 122 straipsnis „Suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos“ nustato pagrindą  asmens suėmimui.

Akivaizdu, kad tobula teorija gali tuoj pat subyrėti į šipulius, jei nešališkas stebėtojas ne visada būna jau toks nešališkas. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius įsitikinęs (sąvoka „įsitikinimas“ reiškia abejonių nebuvimą, šališkumą, - autoriaus pastaba), kad visi esame potencialūs nusikaltėliai, o nusikalstamumas žemėje išnyks tada, kai išnyks žmonės (citata iš l.rytas.lt). Jei sovietinio mentaliteto prokuroras, o dar blogiau – generalinis prokuroras, kiekviename asmenyje įžvelgia nusikaltėlį, kurį būtina beatodairiškai persekioti, suimti ir bausti, kažin ar toks „nešališkas stebėtojas“ gali daryti pagrįstus spėjimus taikydamas neproporcingas represijas tūlam piliečiui. Kiek gi tuomet lieka iki Linčo teismo? Manau, kad kūrybiškas sovietinio prokuroro mąstysenos („visi esame nusikaltėliai“) ir „nešališko stebėtojo“ teorijos derinys kai kuriems policinio režimo atstovams galėtų atverti puikias galimybes gerinti teisinio darbo kokybės rodiklius, radikaliai keisti suformuotą teismų praktiką ir netgi mesti iššūkį Lietuvos jurisprudencijai.

Panašu, kad kitas Vilniaus apygardos teismo teisėjas Audrius Cininas taip pat norėtų patekti į radikaliomis pažiūromis garsėjančio teisėjo Algimanto Valantino lygą. 2016-ųjų balandžio 7-ąją nuo teismo konvejerio nuėjo net dvi teisėjo Audriaus Cinino nutartys, susijusios Viešųjų pirkimų tarnybos prie LR Vyriausybės vadovės Sigitos Jurgelevičienės asmeniniais reikaliukais. Iš teisėjo Audriaus Cinino pasisakymo nutartyje  matyti, kad pats teisėjas informacijos rinkimą apie privatų asmens gyvenimą linkęs vertinti kaip „pateisintiną“, o asmens privatumą vertina kaip „negintiną“, kadangi, pasak teisėjo, vertinimas, ar garso įrašas yra teisėtas, ar ne, priklauso ne nuo to, ar teismas  davė leidimą įrašinėti asmenų pokalbius, bet „nuo užfiksuotos informacijos panaudojimo tikslo“. Tuomet teisėjas Audrius Cininas nutartyje pergalingai trimitavo, jog Lietuvos valstybės viešųjų pirkimų sargės Sigitos Jurgelevičienės meilužio „teisės suvaržytos nepažeidžiant proporcingumo principo“, ir konstatuoja, jog „toks Zigmanto Šegždos teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas“.

2016-ųjų rugsėjo 23-iąją Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas Rinaldas Adamonis priėmė nutartį, kurios esmė ta, kad, mano manymu, teisėjas laiko potencialiu nusikaltėliu asmenį, kritikavusį Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus pavaduotoją Sigitą Jurgelevičienę. Manau, kad teisėjas Rinaldas Adamonis Z.Šegždai taikė bausmę – atėmė iš jo teisę gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name dėl tos aplinkybės, kad Z.Šegžda aktyviai naudojasi savo teise skųsti valstybės įstaigoms, kritikuoti ir skelbti internete publikacijas apie Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus pavaduotojos Sigitos Jurgelevičienės netinkamą veiklą. Pažymėtina, kad Konstitucijos 33 straipsnyje piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, draudžiama persekioti už kritiką.  Be to, manau, kad  Ukmergės rajono apylinkės teismas nutartimi pažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį – Z.Šegždos asmens teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam, įskaitant ir Z.Šegždos publikacijas apie viešą asmenį Sigitą Jurgelevičienę.

2016-10-26 dieną, pratęsdama teisėjo Rinaldo Adamonio represijas, Vilniaus apygardos teismo teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė savo nutartyje šaltakraujiškai konstatavo, kad „įstatymas nenumato teismui, paskyrusiam kardomąją priemonę, kuri riboja asmens teisę gyventi ar lankytis jam nuosavybės teise priklausančiame būste, pareigos surasti šiam asmeniui kitą būstą, kuriame jis galėtų apsistoti kardomosios priemonės paskyrimo metu“. Tad, dėka taip vadinamos teisinės sistemos iš pažiūros protingų ir  teisėtų sprendimų Zigmantas Šegžda dabar įpareigotas nakvoti tiesiog gatvėje.

Paskutinis akordas žmogaus teisių ir laisvių pažeidinėjimo plejadoje, mano nuomone, yra 2016-12-09 Vilniaus apygardos teismo teisėjos Ainoros Kornelijos Macevičienės nutartis, kuri iš esmės galutinai užkirto man teisę paduoti du apeliacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo padarytų pažeidimų. Manau, kad tuo teismai pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso  440 straipsnio 1 dalyje numatytą normą, kad bylos nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę paduoti aukštesniajam teismui skundus dėl žemesniojo teismo nutarties, jeigu mano, kad žemesniojo teismo nutartimi pažeistos jų teisės ir teisėti interesai. Iš Vilniaus apygardos teismo nutarties matyti, kad teisėja Ainora Kornelija Macevičienė neteisingai pritaikė Baudžiamojo proceso kodekso 439 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą. Mano manymu, teisėja pažeidė mano teisę lygybės ir viešumo sąlygomis tinkamai ginti teisme savo teisėtus interesus, nes Kodekso 7 straipsnis numato, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.

Tad, kokią veiksmų perspektyvą būtų galima nubrėžti? Matyt, kad tautos ginkluotam pasipriešinimui laikas dar nepribrendo. Tačiau už sistemingą žmogaus teisių pažeidinėjimą paduoti juos visus urmu į teisingą ir nešališką teismą būtų teisingas prioritetas.

Dėl to, kad Kauno apskrities policijos komisariatas (viršininkas Darius Žukauskas) neteisėtai iškėlė baudžiamąją bylą, 2016 m. birželio 8 dieną Zigmantas Šegžda padavė į teismą LR generalinę prokuratūrą ir Policijos departamentą prie LR vidaus reikalų ministerijos. Dar daugiau, 2016 m. lapkričio 2 dieną Zigmantas Šegžda padavė į teismą LR teisingumo ministeriją ir generalinę prokuratūrą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėto suėmimo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimo, atlyginimo.

Zigmantas Šegžda