Threat of massive arrests in Lithuania

 

The threat of massive arrests in Lithuania: the weaknesses of the police, prosecutors and judges

Pre-trial detention (depriving suspects and accused people of their liberty before the conclusionof a criminal case) is intended to be an exceptional measure, only to be used as necessary andproportionate and in compliance with the presumption of innocence and the right to liberty. Itsuse is only acceptable as a measure of last resort, in very limited circumstances. Unfortunately,in the EU as around the world, these strict limitations are not always respected.

In 2015 research report by Human Rignts Monitoring Institute „The Practice of Pre-Trial Detention in Lithuania“ - the study sought to find out the participants opinion about the practice when, after the suspect confesses, pre-trial detention is immediately changed into a more lenient measure.

See full version:

The Practice of Pre-Trial Detention in Lithuania

https://www.hrmi.lt/uploaded/TYRIMAI/Pre-Trial%20Detention%20in%20Lithuania%20-%202015.pdf 

Interviewees - the police, prosecutors and investigating judges - admitted that the restriction of liberty affects the person psychologically and he or she becomes more vulnerable, less resistant to outside pressure. Thus, it is more likely that the person will “cooperate” and give the needed evidence or even confess.

The practice when a person’s confession is obtained by restricting his freedom of movement and breaking him psychologically was described by the interviewees as a remnant of “the Soviet times” that is still widely used.

The investigating judges admitted that this flawed practice is still employed from time to
time, and that the investigating officers and prosecutors should be held responsible for it. The prosecutors tend to agree that this does happen, and that the investigating officers should be held responsible for it.
In some cases unjustified detention is a result of a certain “chain reaction”: after the investigating officers submit inaccurate information it is passed on to the investigating judge by the prosecutors without critically assessing it. Meanwhile judges do not consider alternative measures, as they think that this is up to the investigating institutions prior to applying for pre-trial detention.

Research data confirms that restriction of liberty by arrest and pre-trial detention is sometimes used for illegal purposes – to exert pressure on the suspects in order to prompt their cooperation and confession during the criminal ivestigation.

See more:

A Measure of Last Resort? The practice of pre-trial detention decision making in the EU

https://www.fairtrials.org/wp-content/uploads/A-Measure-of-Last-Resort-Full-Version.pdf

Masinių suėmimų grėsmė: dėl teisės tarnų silpnybių – represijų, kažin, ar išvengsime

Paskelbta portale "Laisvas laikraštis"

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=4131:masiniu-suemimu-gresme-del-teises-tarnu-silpnybiu-represiju-kazin-ar-isvengsime&catid=31&Itemid=101 

 

Vertinant toliau pateiktus prokurorų ir teisėjų pasisakymus, nėra pagrindo daryti optimistinių prognozių dėl teigiamų pokyčių, vykstančių šių teisės tarnų teisinėje sąmonėje. Kol kas gan akivaizdu, kad „šuo loja, o karavanas eina“. Represijų ir masinių suėmimų grėsmė niekur neišnyko.

Kad gvildenama tema yra itin neparanki valdžios atstovams, įrodo aplinkybė, kad „nematoma ranka“ šią publikaciją patyliukais pašalino iš 2 internetinių tinklaraščių.

Sulaikymas ir suėmimas yra bene labiausiai žmogaus teises varžančios procesinės prievartos priemonės, kurios gali būti pritaikytos asmeniui ikiteisminio tyrimo metu. Kalėjimų departamento duomenimis 2014 metų pabaigoje laisvės atėmimo vietų įstaigose buvo laikomi 8636 asmenys, tame skaičiuje teismo laukė vidutiniškai 963 suimtieji. 2013 metais teismo laukė 1149 suimtieji.

Portalo „Slaptai.lt“ žurnalistas Gintaras Visockas straipsnyje „Lietuvos teisinės Golgotos keliai: suėmimas - represinės valstybės požymis“ atskleidė, kad 2012 metais teismo laukė per 2 500 suimtųjų. Žurnalistas įspėjo, jog lietuviškoji Temidė pamėgusi įtariamiesiems ir kaltinamiesiems taikyti tik pačias griežčiausias kardomąsias priemones. Kur reikia ir kur nereikia, kur galima ir kur negalima. Žurnalistas Gintaras Visockas savo straipsnyje pažymėjo, kad „Lietuva nūnai Europos Sąjungoje garsėja kaip valstybė, itin pamėgusi suėmimo procedūras. Narpliodami bylas mūsų prokurorai prašo įtariamuosius arba kaltinamuosius dažniausiai suimti, mat laisvėje laukdami teismo jie, suprask, mėgins slėptis arba daryti poveikį liudytojams.“

Portalo „Slaptai.lt“ žurnalistui Gintarui Visockui interviu duodamas Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. Raimundas Jurka pabrėžė, jog “Lietuvoje praktika formuojama būtent taip: jei pasitaiko vadinamoji rezonansinė byla, pritraukianti visuomenės dėmesį, mūsų teisėsaugos institucijos dažniausiai mato tik vieną išeitį – suimti. Teisėsaugos institucijos šį savo prašymą dažniausiai grindžia išskirtinai teorinių prielaidų motyvais: įtariamasis gali slėptis, gali vėl nusikalsti, gali daryti poveikį liudytojams <... >Jei byloje tikrai esama konkrečių duomenų, jog žmogus, kuriam pareikšti įtarimai arba kaltinimai, tikrai linkęs pabėgti ar daryti neleistiną poveikį liudytojams, - taikykime griežčiausią kardomąją priemonę. Užtenka vieno iš šių punktų, kad būtų galima įtariamąjį suimti, - portalui Slaptai.lt teigė teisininkas R.Jurka. - Tačiau esama užtektinai daug atvejų, kai prokuratūra neturi konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, jog įtariamasis slėpsis, darys poveikį liudytojams ar nusikals. Ir vis tiek prokurorai prašo teisėjų taikyti laisvės suvaržymo priemonę. O teismai, kurie privalo atidžiai pasverti kiekvieną prokurorų argumentą, dažnusyk įsiklauso tik į valstybės kaltintojų argumentus. Į gynėjų argumentus dažnai neįsigilinama. Advokatų surinkti duomenys mažiau vertinami”.

2013 metų vasario 21-ąją mūsų parlamente surengta apskritojo stalo diskusija “Piktnaudžiavimas, lengvabūdiškumas ar normali praktika: ar tikrai asmenys suimami tik tada, kai būtina?” Jį organizavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos advokatūra. Minėtoje diskusijoje buvo prašoma, jog Generalinis prokuroras Darius Valys patvirtintų arba paneigtų teiginį, esą prokurorams nurodoma, kiek ir kokių kaltinimų bei įtarimų jie per metus privalo pateikti. Suprask, prokurorai privalo griežtai laikytis nustatytų normų. Jei nepateiks tiek kaltinimų bei įtarimų, kiek nurodyta asmeniniuose planuose, neabejotinai kentės jų karjera. Deja, generalinis prokuroras nieko konkretaus į šias pastabas neatsakė. Jis netvirtino: ne, tai netiesa, ne, tokių planų tikrai nėra, ne – tai išsigalvojimai.

Šiuo klausimu, regis, pakankamai plačius išaiškinimus yra pateikęs Lietuvos Konstitucinis ir Aukščiausiasis teismai. Tačiau dauguma teisėjų iki šiol neranda reikalo laikytis teismo sprendimams taikytinų turinio ir esmės reikalavimų. Ar tai reiškia, kad Lietuvos teismuose vis tik neveikia arba netinkamai veikia teisingumo užtikrinimo sistema?

Pasak diskusiją apibendrinusio žurnalisto Gintaro Visocko, „ir vis tiek mūsų teisėjai, vengdami priešpriešos su prokuratūra, mėgsta taikyti būtent pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą“. Diskusijos dalyviai pastebėjo, jog ypač rezonansinėse bylose teisėjai prokurorų teiginius linkę kažkodėl traktuoti kaip neabejotiną tiesą, kurią galima priimti be patikrinimų, analizių bei ekspertizių.

Žurnalistas Gintaras Visockas pažymėjo, jog „negalima pamiršti ir aplinkybės, jog griežčiausios kardomosios priemonės taikymas ne taip jau retai sukuria konfliktinę situaciją: o jei įtariamasis bus išteisintas? Juk suėmimas skiriamas ne tik asocialiems asmenims, bet ir verslininkams, ir įmonių vadovams. Uždaryti į areštinę tokie asmenys nebegali atlikti darbų, kuriuos jiems privalu atlikti. Vadinasi, jų verslas, jų įmonės patiria nuostolių. Galbūt net žlunga. Kas turėtų atsakyti už tokio pobūdžio nuostolius? Demokratinėje valstybėje atsakomybė - neišvengiama. Bet Lietuvoje sukurta būtent tokia tvarka, kad už nepagrįstus kalinimus niekas asmeniškai neatsako – nei prokurorai, nei teisėjai.“

2013 metais Žmogaus teisių stebėjimo institutas atliko tyrimą – „Suėmimas: Policijos, prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjų požiūris“. Šis tyrimas atskleidė, kodėl teisėsaugos institucijos itin dažnai kreipiasi į teismus dėl labiausiai asmens teises varžančios kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo, o teismai taip noriai šią skiria, kai tuo tarpu švelnesnės suėmimo alternatyvos pasirenkamos daug rečiau. 2007-2012 metais Lietuvoje suėmimas buvo skirtas daugiau nei dešimt kartų dažniau nei jam artimiausios švelnesnės priemonės, namų areštas ir užstatas. Tyrimas patvirtino egzistuojant esminių sisteminių problemų, susijusių su laisvę varžančių priemonių skyrimu. Bene rimčiausia iš jų – sąmoningas piktnaudžiavimas suėmimu. Didelė dalis tyrime dalyvavusių specialistų patvirtino, kad suėmimo kartais prašoma ir šis skiriamas suvokiant, kad realiai tai nėra būtina. Kartais griežčiausia kardomoji priemonė pasitelkiama Baudžiamojo proceso kodekso nenumatytiems tikslams pasiekti. Itin didelę įtaką specialistų sprendimams kreipiantis dėl suėmimo ir jį skiriant daro visuomenės ir žiniasklaidos reakcija. Spauda situacijas, kai atsisakoma skirti suėmimą, yra linkusi skandalizuoti, o specialistus susijusius su atitinkama vertinti neigiamai. Todėl, vengdami galimos reakcijos prokurorai ir teisėjai  kai kuriais atvejais renkasi „saugų“ variantą ir skiria suėmimą, kadangi nepagrįsto suėmimo skyrimo atvejai visuomenės dėmesio susilaukia retai. Žmogaus teisių stebėjimo institutas tyrimu nustatė, kad kaip lemiančios per dažną suėmimo skyrimą buvo nurodytos ir kitos priežastys: policijos, prokuratūros pareigūnai ir teisėjai mano, kad švelnesnės nei suėmimas priemonės sunkesnių nusikaltimų atvejais Lietuvoje nėra tinkamos dėl atitinkamos ikiteisminio tyrimo ir jo dalyvių, t.y.prokurorų ir teisėjų, kultūros stokos.     

Dar 2004 metais Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­tas iš­aiš­kin­o teis­mams, kad  tei­sė­jai,
skir­da­mi su­ėmi­mą, pri­va­lo tiks­liai vyk­dy­ti  Kon­sti­tu­ci­jos 20 straips­nio 2 da­lies ir Eu­ro­pos žmogaus tei­sių ir pa­grin­di­nių lais­vių ap­sau­gos kon­ven­ci­jos 5 straips­nio nuo­sta­tas, nu­ro­dan­čias, kad nie­kam ne­tu­ri bū­ti at­im­ta lais­vė ki­taip, kaip to­kiais pa­grin­dais ir pa­gal to­kias pro­ce­dū­ras, kokias yra nu­sta­tęs įsta­ty­mas. O kaip se­na­to iš­aiš­kin­imo nuostatas Vilniaus rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teisėjai vykdo dabar, praėjus dešimčiai metų?

Pasiremkime konkrečiu atveju -  Z.Z. ikiteisminio tyrimo Nr. XXXX eiga. Dar 2014.07.16  tuometinio Vilniaus apygardos vyr, prokuroro Ramučio Jancevičiaus ir vyr. prokurorės Jolitos Kančauskienės pavaldinė - prokurorė V.Bracevičienė pradėjo ikiteisminį tyrimą įtarusi, kad Z.Z. galimai padarė veiką pagal BK 145 str. (kriminalizuotas šeiminis ginčas). 2014.12.03, t.y. praėjus keturiems mėnesiams, ta pati prokurorė sumojo, kad Z.Z. visgi gali būti pavojingas visuomenei, todėl teismo pareikalavo paskirti pastarajam TRIJŲ mėnesių suėmimo terminą. Vėliau (2015-05-12) prokurorė V.Bracevičienė trumpai drūtai paaiškino tokį savo poelgį: „Jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kurią Z.Z. nuo 2014 m. liepos mėn. pažeidinėjo <...>. 2014.11.27 paskelbus Z.Z. paiešką, buvo nuspręsta jam skirti kardomąją priemonę – suėmimą. Tai ir buvo Z.Z. sulaikymo pagrindas.“ Prokurorė nepratarė nė žodžio apie BPK suėmimo skyrimo pagrindus ir sąlygas. Galimas daiktas, kad prokurorė iš silpnumo, t.y., neturėdama įrodymų dėl Z.Z. veikos, nutarė visgi nubausti, pamokyti „įtariamąjį“ Z.Z. suėmimu netgi nesant teismo nuosprendžio.

Taigi, Vilniaus rajono apylinkės teisėja Renata Volodko, galimai vengdama priešpriešos su prokuratūra, 2014 metų gruodžio 3 dieną paskiria Z.Z. suėmimą 14 dienų terminui. Paskui to paties teismo teisėjai Dalia Zeniauskaitė ir Saulius Jakaitis, vėl galimai vengdami konliktuoti su prokurore V.Bracevičiene, pratęsė Z.Z. suėmimą papildomam 35 dienų terminui. Iš teismo nutarčių turinio matyti, kad savo sprendimą visi trys teisėjai grindžia išskirtinai teorinių prielaidų motyvais - įtariamasis gali slėptis, gali vėl nusikalsti, gali daryti poveikį liudytojams. Teisėja Renata Volodko priduria, kad ji skyrė Z.Z. „minimaliai būtiną“ 14 dienų suėmimo terminą, per kurį galėtų būti atlikti būini ikiteisminio tyrimo veiksmai, ir teisingumo dėlei pamini, kad Z.Z. turi nepilnamečių vaikų ir „įtariamojo teisės neturi būti varžomos labiau, negu tai būtina.“ Teisėja Dalia Zeniauskaitė paaiškina, kad ji pratęsė Z.Z. suėmimą vieno mėnesio terminui, siekdama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą pokalbyje su teismo ekspertais. Teisėjas Saulius Jakaitis, gi, mano pratęsęs suėmimo terminą dėl to, kad „po suėmimo įtariamajam paskyrimo buvo atliekami būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai.“

Z.Z. apeliacinį skundą atmetęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas savo 2014.12.23 nutartį grindžia tuo, kad Z.Z. įtariamas padaręs apysunkį nusikaltimą (BK 145 str. 2d.): „Už pastarąjį įstatymo leidėjas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę. Tuo tarpu gresianti griežta bausmė padidina bėgimo (slėpimosi) galimybę nuo teismo.“ Pastarasis teisėjo teiginys neatrodo gan įtikinantis, žinant, kad Z.Z. nebėgo ir nesislapstė, o suėmimo dieną pats atvyko su reikalais į teismą, kur buvo sulaikytas ten jo tykančių policijos pareigūnų. Teisėjas Algimantas Valantinas tęsdamas savo mintį, pažymi: „jog tai, kad Z.Z. anksčiau buvo paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės, kurių sąlygų jis nesilaikydavo, ne tik, kad nepatvirtina įtariamajam paskirtos griežtesnės kardomosios priemonės nepagrįstumo, bet atvirkščiai – sudaro pagrindą taikyti jo atžvilgiu griežčiausią kardomąją priemonę“. Teisėjas pamokomai priduria: „ įtariamojo dėmesys atkreiptinas į tai, kad pagrįsto manymo sąvoka jokiu būdu negali būti prilyginama įrodymų sąvokai. Pagrįstu manymas gali būti laikomas tuo atveju, kai iš surinktų duomenų nešališkas stebėtojas darytų išvadą, kad asmuo, kuriam norima taikyti suėmimą, gali būti padaręs nusikalstamą veiką.“ Pasak teisėjo Algimanto Valantino, jis remiasi „perspektyviniu“ suėmimo skyrimo pagrindu – o tai jau „ pagrįstas spėjimas, kad įtariamasis gali imtis neigiamų proceso požiūrių veiksmų ateityje.“ Taip įmantru, kad galvoje ima spengti.

Antrąjį Z.Z. apeliacinį skundą atmetęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Stasys Lemežis savo 2015.01.12 nutartį galimai taip pat grindžia „pagrįsto spėjimo“ pagrindais: „„tačiau, nors nei teismo motyvuose, nei prokurorės pareiškime nebuvo nurodyta motyvų, kad jis (Z.Z.) gali nusikalstamą veiką, pavojingą gyvybei, padaryti ir kokių duomenų byloje, tai rodančių, yra ir iš skundo matyti, kad įtariamasis po minėtų veikų galimo padarymo ilgą laiką nėra įtariamas daręs analogiškų nusikalstamų veikų, teismas mano, kad šiuo metu dar yra pagrindo daryti išvadai, kad būdamas laisvėje, šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje, Zigmantas Šegžda gali daryti naujus nusikaltimus.“ Teisėjas Stasys Lemežis preziumuoja: „darytina išvada, kad jis (Z.Z.) turi ryšių su užsienio valstybėmis, nepriklausančiomis Europos Sąjungai, neturi tvirtų socialinių ryšių, kadangi byloje nukentėjusioji yra jo buvusi sugyventinė, su kuria jis augino bendrą vaiką ir kartu gyveno.“ Gal tai nuoroda į tai, kad Z.Z. taip degradavo dėl ryšių su sugyventine S.S, kad neapsikentęs ėmė stiprinti ryšius su užsieniu? Manytina, kad teisėjas Stasys Lemežis puikiai išmano ir „pagrįsto manymo“ koncepcijos subtilybes: „Nepaneigia tikimybę, kad jis, būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir daryti naujus nusikaltimus, kadangi įtariamų nusikalstamų veikų padarymo metu jis jau turėjo aukštojo mokslo diplomus.“ Taigi, asmuo, įgijęs keletą aukštojo mokslo diplomų, yra labiau linkęs bėgti ir slapstytis, žodžiu, – diplomuotas nuotykių mėgėjas! Vilniaus apygardos teismo teisėjas gan mįslingai reziumuoja, jog „pats suimtasis skunde neginčija visų duomenų, iš kurių matyti, kad jis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, kurių padarymu yra įtariamas, tame tarpe, kad nukentėjusiosios parodymų gavimo teisėtumo“.

Gi, trečiąjį Z.Z. apeliacinį skundą dėl Z.Z. neteisėto suėmimo termino pratęsimo tenkinęs, Vilniaus apygardos teismo teisėjas Algimantas Valantinas 2015 metų vasario 18 dienos nutartyje atsisako teorinės „pagrįsto manymo“ koncepcijos. Galimai dėl to, kad šio teisėjo 2014.12.23  „pagrįstas spėjimas“ dėl Z.Z. ir prokurorės V.Bracevičienės veiksmų nepasiteisino žvelgiant iš retrospektyvinio taško. Teisėjas Algimantas Valantinas naujoje nutartyje pažymi, kad griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas negali būti skiriama kitais, nei BPK 122 straipsnyje numatytais pagrindais. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju paaiškėjo, jog Z.Z. ši kardomoji priemonė buvo paskirta tik tam, kad būtų užtikrintas pastarojo dalyvavimas procesinio veiksmo metu, kas nelaikytina griežčiausios kardomosios priemonės skyrimo pagrindu. Manau, kad teisėjas, padaręs žingsnį A, galėjo padaryti ir žingsnį B. Vilniaus apygardos teismo teisėjas, nustatęs, jog 2015-01-13 dieną Z.Z.(įtariamojo) suėmimo pagrindai neegzistavo, t.y. suėmimas buvo paskirtas neteisėtai, galėjo panaikinti ir 2014.12.03 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartį dėl suėmimo Z.Z..(įtariamajam)  paskyrimo. Teisėjas galėjo, bet nepadarė. Nenorėjo priešpriešos su prokuratūra ir savo kolegomis teisėjais? Savo „pagrįstą spėjimą“ grindžiu 2004 metų Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo se­na­to išaiškinimu teisėjams: „Jei­gu aukš­tes­nio­jo teis­mo tei­sė­jui nag­ri­nė­jant su­im­to­jo skun­dą dėl su­ėmi­mo pa­sky­ri­mo pa­aiš­kė­ja, kad su­ėmi­mo ter­mi­nas to­je pa­čio­je by­lo­je pra­tęs­tas ki­ta iki­teis­mi­nio ty­ri­mo tei­sė­jo nu­tar­ti­mi, tai, pa­ten­ki­nus skun­dą, pri­ima­mas spren­di­mas pa­nai­kin­ti tiek nu­tar­tį pa­skir­ti su­ėmi­mą, tiek nu­tar­tį jį pra­tęs­ti.“

Padėtį norėjo ištaisyti pats Z.Z.  Dėl atsiradusių naujų aplinkybių pastarasis pakartotinai apskundė dvi Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartis dėl suėmimo paskyrimo. Įdomiausia, kad abu skundus meistriškai „nufiltravo“ skundžiamo teismo pirmininkė Jolanta Bagdonienė, 2015.03.15 nutartimis atsisakiusi priimti Z.Z. skundus, skirtus išimtinai Vilniaus apygardos teismui. Z.Z. neatlyžo ir šią Vilniaus rajono teismo pirmininkės nutartį apskundė tam pačiam Vilniaus apygardos teismui. Manytina, kad dėl Vilniaus apygardos prokurorės Vaidos Matuzonienės vėlavimo į teismo posėdį (teismas nebuvo pradėtas, nes valandą laiko laukė, kol atvyks tuo nepagarbą teismui pareiškusi prokurorė) ir aštraus jos pasisakymo, 2015 metų balandžio 2 dieną Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Pocienė, galimai vengdama priešpriešos su prokuratūra ir teismo pirmininke Jolanta Bagdoniene, nutarė negrįžti prie pakartotino skundžiamos apylinkės teismo nutarties svarstymo. Beje, nenurodžiusi jokios įstatymo normos, teisėja Regina Pocienė Z.Z. skundą atmetė, nes, pasak teisėjos, „baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia pagrindo iš naujo vertinti aukštesniojo teismo jau patikrintos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą“. Norėčiau oponuoti gerbiamajai teisėjai, jog baudžiamojo proceso įstatyme taip pat neegzistuoja ir norma, draudžianti iš naujo vertinti žemesnio teismo nutartį atsiradus naujoms aplinkybėms.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Leonarda Gurevičienė 2015.04.07, galimai vengdama gadinti santykius su prokuratūra ir apylinkės teismo pirmininke Jolanta Bagdoniene, vėlgi atmetė Z.Z. prašymą iš naujo vertinti žemesnio teismo nutartį. Teisėja nutarė negrįžti prie pakartotino nutarties svarstymo, savo sprendimo nepagrįsdama BPK įtvirtinta norma, o tik nurodydama, kad „įstatymas nesuteikia nei pirmosios instancijos teismui nei apeliacinės instancijos teismui kvestionuoti įsiteisėjusias teismo nutartis.“

Mūsų susirūpinimo dėl galimo žmogaus teisių pažeidinėjimo protrūkio ir gresiančių represijų neišsklaidė ir eilė kitų prokuratūros ir teismų atstovų. Aukščiau minėtų teisėtvarkos ir teisėsaugos atstovų nuomonei, jų sprendimams iš esmės pritarė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Petras Karvelis (2015.02.10 ir 2015.04.07), Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lilija Tarčevskaja (2015.05.18), Vilniaus apygardos prokuroras Stanislav Barsul  (2015.03.18), Generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas (2015.01.19), Vilniaus apygardos teismo teisėjas Gintaras Dzedulionis (2015.04.20), Vilniaus apygardos teismo teisėja Laureta Ulbienė (2015.05.07), Vilniaus apygardos teismo teisėja Ainora Kornelija Macevičienė (2015.06.19).

Nenorėčiau būti piktas pranašas. Nekviesiu Lietuvos žmonių imtis masinių  pasipriešinimo veiksmų dėl gresiančių represijų. Nors pastarieji socialiniai įvykiai rodo, jog, prireikus, Prancūzijos, Graikijos ir kitų Europos šalių pažangioji visuomenės dalis moka parodyti savo tvirtą stuburą. Turime žinoti, kad ne visos blogos prognozės išsipildo.

Bronius Pogrindis