2017 m. lapkričio 20 d., pirmadienis

Zigmantas Šegžda. „Mūsų“ teismai nukryžiavo medikę, Švedijoje vergavusią darbo lūšnyne

Lithuania's president D.Grybauskaite shocked by Swedish journalist's question



Zigmantas Šegžda. „Mūsų“ teismai nukryžiavo medikę, Švedijoje vergavusią darbo lūšnyne


Supreme Court of Lithuania crucified a medical woman, who in Sweden slaved for labour slums


Publikuota Amerikos laikraštyje „Bičiulystė“




Šiemet Lietuvos valdžią sudrebino teisėti sveikatos apsaugos darbuotojų reikalavimai spręsti iš esmės jų darbo sąlygų ir atlyginimo klausimus. Priešingu atveju medikų profsąjunga krizę žada spręsti streikais ir masiniu gydytojų bėgimu į užsienius. Panašu, kad mūsų teisminė valdžia, žongliruodama žmonių likimais, netyčia išrado „žiauriai gerą“ metodiką kaip galutinai atgrasyti medikus nuo darbo užsienyje.


„Neik su velniu obuoliauti -  paliksi be obuolių ir be maišo“, – sako lietuvių liaudies patarlė.  Panašiai atsitiko ir vienai vilnietei medikei. 2015 metais užsienio kapitalo bendrovė moterį suviliojo išvykti dirbti Švedijos gydymo įstaigose žadėdama „švedišką“ atlyginimą su europinėmis garantijomis. Tačiau supratusi, kad užsieniečiai savo pažadų netesi, po metų moteris buvo priversta nutraukti darbo sutartį. Dirbdama Švedijoje ji ne tik patyrė didelius nuostolius, bet pagal darbo sutarties sąlygas dar ir liko skolinga darbdaviui  4033 eurus už švedų kalbos kursus.


Pasiskaičiavusi, kad užsieniečiai nesumokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio, 2016 metais medikė su ieškiniu kreipėsi į trijų instancijų teismus. Moters pavardė ir bendrovės pavadinimas teksto autoriui yra žinomi. 2017-ųjų birželio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Birutės Janavičiūtės ir Andžej Maciejevski, išnagrinėjo medikės  iškeltą bylą užsieniečiams ir paskelbė verdiktą – atmesti jos reikalavimus pilna apimtimi. Teismo nutarties Nr. 3K-3-306-248/2017.


Ieškovė teismams skundėsi, kad darbdavys nepateisino jos teisėtų lūkesčių, kadangi neužtikrino normalaus darbo krūvio Švedijoje - bent jau 40 valandų per darbo savaitę.  Vilnietė patyrė nuostolius - jos vidutinis mėnesinis darbo užmokestis dirbant Švedijoje buvo dvigubai mažesnis, negu buvo mokamas jai dirbant Vilniaus ligoninėje. Akivaizdu, kad gyvendama Švedijoje moteris patyrė nuostolius dar ir dėl kelis kartus didesnių nei Vilniuje maisto produktų kainų.


Teksto autorius atliko minėtos teismo nutarties analizę, tad toliau reiškia savo vertinimus ir nuomonę, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija  pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo bei taikymo praktikos.


Teisėjų kolegija sutiko su kasacinio skundo argumentu, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas (teisėja Kristina Serdiukienė) padarė esminį procesinės teisės pažeidimą - nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą išreikalauti duomenis apie jos darbo užmokesčio dydžius iš Švedijos ligoninių, kuriose ji dirbo. Taigi, teisėjų kolegija nustatė, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės -  žemesnieji teismai priėmė sprendimus, neturėdami surinkę pakankamai įrodymų apie darbo užmokestį. Šis faktas akivaizdžiai užkirto kelią Klaipėdos miesto apylinkės teismui bei Klaipėdos apygardos teismui priimti  teisingus ir medikei palankius sprendimus.


Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, tikrinusi žemesniųjų teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą,  dar kartą „užlipo ant grėblio“ - darydama išvadą dėl ieškovei neišmokėto darbo užmokesčio dydžio nustatymo, vėlgi neišreikalavo duomenų apie darbo užmokesčio dydžius iš Švedijos ligoninių, bet rėmėsi tais pačiais nepakankamais duomenimis apie darbo užmokestį. Taigi, galime daryti išvadą, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įrodymų neištyrė visapusiškai ir nešališkai. Dėl šios priežasties medikė pralaimėjo bylą – teismai atsisakė priteisti iš darbdavio jai priklausantį darbo užmokestį.


Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2008/104/EB nustato, kad ieškovei darbo užmokestis pas darbo naudotoją Švedijos ligoninėje turi būti bent toks, koks būtų mokamas, jei ši ligoninė būtų ją be tarpininko tiesiogiai įdarbinusi toje pačioje darbo vietoje. Teisėjų kolegija, neturėdama objektyvių duomenų apie darbo užmokesčio faktinį dydį ir darydama prielaidą,  kad Švedijos  ligoninės - „Skånes universitetssjukhus“, „Mora lasarett“ ir „Falun lasarett“ - ieškovei galėjo mokėti mažesnį nei vidutinis darbo užmokestis, manau, dar kartą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Beje, šią savo prielaidą kolegija pavadino „išvada“. Kad pagrįstų minėtą prielaidą, teisėjų kolegija padarė dar dvi prielaidas, kad: a) ne ieškovės turima tarptautinė mediko licencija, bet švedų kalbos mokėjimas yra reikšmingas veiksnys tinkamai atlikti darbą; b) ieškovės turimas B1 švedų kalbos lygis užkirto galimybę ieškovei gauti Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos  2008/104/EB garantuojamą darbo užmokesčio dydį. Dėl protui nesuvokiamų priežasčių teismas neįvertino fakto, kad minėtos Švedijos ligoninės nepareiškė jokių nusiskundimų, kad dėl vilnietės švedų kalbos lygio ji negalėjo tinkamai vykdyti profesinės veiklos. Remdamasis išdėstytu autorius galvoja, kad teisėjų kolegija dar kartą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles – įrodymų neištyrė visapusiškai ir nešališkai. Autorius daro išvadą, kad teismai neteisingai sprendė ieškovei  nesumokėto darbo užmokesčio klausimą, kadangi  nesivadovavo Direktyvos 2008/104/EB nuostatomis.


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, manau,  padarė dar vieną prielaidą (įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą), kad Klaipėdos apygardos teismas  (teisėjai Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė ir Alvydas Žerlauskas), skaičiuodamas medikės darbo valandos įkainį, teisėtai iš ieškovės  atlyginimo atskaitė 30 procentų mokesčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, net nepateikdamas nuorodų į konkrečias Švedijos teisės normas, pasirėmė kita prielaida, kad neva Lietuvos teritorijoje registruota užsienio bendrovė mokesčius nuo medikės atlyginimo mokėjo į Švedijos valstybės biudžetą. Tačiau darbdavys nepateikė įrodymų, kad šie mokesčiai buvo pervesti į Švedijos valstybės banko sąskaitą. Autoriaus nuomone, teismai neteisingai pritaikė ir išaiškino Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo, Sveikatos draudimo įstatymo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2015 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatas, kurios numato 24 procentų mokesčius nuo darbo užmokesčio (15 proc.+6 proc.+3 proc.).


Darydami prielaidomis grindžiamas išvadas ir iš ieškovės atlyginimo išskaičiuodami neva Švedijoje galiojančius mokesčius, dėl ko jai buvo nepagrįstai sumažintas darbo užmokesčio dydis, autoriaus manymu, teismai pažeidė materialinės teisės normas – Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 93 str. ir DK 101 str. 2 d., kadangi nėra pagrindo kaip tai pabloginti ieškovės padėtį mažinant arba neišmokant jai darbo sutartimi sulygtą darbo užmokesčio dydį (Civilinio proceso kodekso 346 str. 2 d. 1 p. pažeidimas).  


Negalima sutikti su tuo, kad teismai, skaičiuodami darbo valandos įkainį, atskaitė 30 procentų dydžio „švediškus“ mokesčius. Kodėl teismai savanoriškai pasišovė padidinti ieškovei mokesčius žinodami, kad darbdavys yra registruotas Lietuvoje ir moka valstybinei mokesčių inspekcijai tik 24 procentų mokesčius?  Atsakymas galėtų būti toks, kad iš darbo užmokesčio atėmus didesnius („švediškus“) mokesčius, galima pritempti (sumažinti) darbo užmokestį tiek, kad paskui būtų galima (ne)ramia sąžine konstatuoti, jog darbdavys ieškovei esą sumokėjo visą jai priklausantį atlyginimą.  Beje, autoriaus nuomone, šis šališkas  manipuliavimas skaičiais, pažeidžia tarp šalių sudarytos darbo sutarties 13.3 punktą numatantį, kad darbuotojas ir darbdavys ginčus sprendžia vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teise. DK 101 str. 2 d. nustatyta, kad, kai abejojama dėl darbo sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.





Klaipėdos apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė ir daugiau stulbinančių išvadų. Kadangi užsienio bendrovė ieškovei neužtikrino normalaus darbo krūvio medicinos įstaigose, moteris  per metus realiai dirbo tik 182 dienas, kai visi žinome, kad metuose yra 365 dienos. Šį vilnietės priverstinio nedarbo laiką teismai gudriai pavadino „poilsio laiku“. O štai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar ir apkaltino moterį, esą ši neįrodė, kad kelių mėnesių trukmės priverstinio nedarbo laikotarpiai nėra jos poilsio laikas. Kaip tikra piktdžiugiška pajuoka skamba teismo nutartyje cituojama ištrauka iš darbo sutarties, kad vilnietė aiškiai susitarė dėl darbo pagal poreikį:„Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju“. Tai reiškia, kad tuo atveju, jei darbdavys nesuranda (arba neieško) medikei darbo Švedijoje, pastaroji patiria priverstinį nedarbą, už kurį darbdavys neprivalo mokėti nė cento. 





Autorius daro išvadą manydamas, kad vilnietė šiame darbo lūšnyne buvo akivaizdžiai skurdinama – ilgus mėnesius priverstinai laikoma be darbo. Tačiau darbo sutartyje numatyta, kad už šios sutarties nutraukimą ieškovė gali būti baudžiama, t.y. privalėtų sumokėti darbdaviui išėjimo iš darbo mokestį - kelių tūkstančių eurų skolą už švedų kalbos kursus. Be kita ko, kelia nerimą faktas, kad, žinodami apie laisvo asmens teisių laisvai pasirinkti darbą ribojimus, teismai neįžvelgė jokių išnaudojimo ir priverstinio darbo (vergijos) požymių pagal Baudžiamojo kodekso 1471 straipsnyje  numatytą  nusikalstamą veiką -  išnaudojimas priverstiniam darbui.





Kai medikė padavė prašymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 dalį, darbdavys jai paskyrė drausmines nuobaudas ir tik po 40 dienų ją atleido iš darbo pagal DK 136 straipsnį. Tačiau nutraukiant darbo sutartį DK 128 str. 1 d. nurodytais pagrindais lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas. Autorius pagrįstai mano, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, netaikydamas alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę: kai jau esant prašymui nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. 1 d., darbuotojas neatvyksta į darbą, o darbdavys dėl to skiria šiam darbuotojui drausmines nuobaudas, paskirtos drausminės nuobaudos naikintinos kaip skirtos nesant drausminės atsakomybės pagrindo (CPK 346 str. 2 d. 2 p.) (LAT 2014-04-09 nutartis Nr. 3K-3-218/2014).


Autorius galvoja, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, negindamas darbuotojo teisių teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutrauktina DK 300 str. 3 ir 4 d. įtvirtintu pagrindu, pažeidė CPK 329 str. 2 d. 7 p. įtvirtintą procesinės teisės normą (absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas). Tokį procesinės  teisės normos pažeidimą galėjo ir privalėjo ištaisyti Klaipėdos apygardos teismas, spręsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą (CPK 329 str. 1 d.). Tačiau nei apeliacinės instancijos teismas, nei kasacinės instancijos teismas ginčo dėl darbo sutarties nutraukimo nesprendė ir tuo galimai pažeidė procesinės teisės normas (CPK 346 str. 2 d. 1 p.).


Konstitucijos 48 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Dirbantis žmogus Konstitucijoje traktuojamas humanistiniu požiūriu. Žmogus suprantamas ne kaip abstrakti socialinė, ekonominė ar profesinė kategorija, gamybinių santykių dalyvis, bet kaip laisva asmenybė, kurios žmogiškasis orumas saugotinas. Darbo santykių šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Tai skirtingi pagal teises ir pareigas subjektai. Valstybės pareiga – užtikrinti darbo santykių subjektų bendradarbiavimą socialinės partnerystės pagrindu ir saugoti darbuotojo, kaip šiuose santykiuose ekonominiu bei socialiniu požiūriu paprastai silpnesnės pusės, teises. Konstitucijoje įtvirtinta vertybių sistema sąlygoja tai, kad darbo santykius reguliuojančios teisės normos turi ne vien numatyti darbuotojo apsaugą darbo procese, bet ir užtikrinti visą spektrą dirbančio žmogaus teisių garantijų siekiant išvengti vienos darbo santykių šalies nepagrįsto dominavimo ir kitos šalies priklausomybės. Pažymėtina, kad šie tikslai ir lemia darbo santykių teisinį reguliavimą. Siekiant užtikrinti pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, darbo santykiuose darbuotojams nustatomos garantijos, kurių šalys susitarimu negali sumažinti.


Šiuo atveju paliečiama viešojo intereso sritis – tarp darbuotojo ir darbdavio kilęs ginčas dėl teisingo darbo užmokesčio apmokėjimo, Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams.


Vargu bau, ar galime manyti, kad išdėstytoje vilnietės istorijoje teismai pademonstravo humanistinį požiūrį į dirbantį žmogų ir teisingai išsprendė socialiai jautrią problemą  - darbo ginčą šalies, kuri darbo santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačios apsaugos užtikrinimą. Deja, ko gero, viskas buvo padaryta priešingai. Autoriaus nuomone, rafinuotais metodais triuškindama darbo lūšnynuose išnaudojamus žmones, „mūsų“ teisminė valdžia gali padėti pamatus vergovinės valstybės santvarkos (išnaudojimas priverstiniam darbui) Švedijos Karalystėje įteisinimui.


Kažin, ar minėtais būdais reikšdama „pagarbą“ žmogaus orumui  „mūsiškė“ teisminė valdžia nedaro meškos paslaugos sveikatos apsaugos darbuotojų bendruomenei, kovojančiai už konstitucinę teisę į teisingą darbo apmokėjimą?! „Ponui į košę velnias spirgais šika, o biedniukui ir į kruopas dar primeža“, - taip mūsų bočiai patarlėmis be gailesčio neteisybę pliekia.




Zigmantas Šegžda, žmogaus teisių aktyvistas iš Vilniaus



Zigmantas Šegžda. Nepaisant E.Zurofo puolimo, raudonieji naciai turi būti teisiami už nusikalstamą veiklą





Zigmantas Šegžda. Nepaisant E.Zurofo puolimo, raudonieji naciai turi būti teisiami už nusikalstamą veiklą


Despite E.Zuroff‘s attack, the Red Nazis should be convicted of criminal activities

Publication in American newspaper the Biciulyste 
http://biciulyste.com/mums-raso/zigmantas-segzda-zigmantas-segzda-zmogaus-teisiu-aktyvistas-is-vilniaus-nepaisant-e-zuroffo-puolimo-raudonieji-naciai-turi-buti-teisiami-uz-nusikalstama-veikla/ 

 http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=5288:nepaisant-e-zuroffo-puolimo-raudonieji-naciai-turi-buti-teisiami-uz-nusikalstama-veikla&catid=31&Itemid=101

Efraimai Zurofai, aš suprantu, kodėl ne pirmą kartą lankotės Lietuvoje ir čia bandote pasiekti „teisingumą“.  Atvykote su kaltinimais, esą „Adolfas  Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš sukilėlių grupių vadų, jo būrys aktyviai persekiojo žydus, šaudė komunistus, o tie komunistai dažnai buvo žydai“(citata iš delfi.lt). Bet žmonės supranta, kad savo kaltinimais norite pridengti jums ypač nepalankų faktą, kad Seimas pareikalavo spręsti konkrečių asmenų – komunistų, vykdžiusių okupacinio režimo nusikaltimus, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą.


Pasak „rašytojos“  Rūtos Vanagaitės,  E.Zurofas yra mūsiškis, litvakas. Jis dar vadinamas pikčiausiu nacių medžiotoju.  Reikėtų patikslinti, kad jūs, žydai, sakydami „naciai“, turite omenyje rudąjį fašizmą. Kad žydų tauta patyrė genocidą yra visuotinai pripažintas faktas. Tačiau lietuvių tauta  nukentėjo dvigubai – nuo rudųjų nacių bei raudonųjų fašistų, t.y.  sovietinių komunistų. E.Zurofas teigia: „Aš paskyręs gyvenimą holokausto studijoms ir mokymui apie jį, bandau pasiekti teisingumą. Manau, ši žinia Lietuvos žmones šokiruos“ (citata iš delfi.lt). Bet kodėl žmones, veikiančius žydų tautos vardu, šokiruoja faktas, kad A.Ramanausko-Vanago būrys gynė savo tėvynę –  naikino komunistus, į kurių sąrašą pateko su sovietais kolaboravę žydai, lietuviai, rusai, ukrainiečiai ir kitų tautų atstovai?



Turbūt neatsitiktinai sudrumsdama žmonių rimtį ir susikaupimą artėjant Visų Šventųjų dienai, taip vadinama jūsiškė-mūsiškė Rūta Vanagaitė pasiuntė savotišką įspėjantį pranešimą - „gerą žinią Lietuvai ir blogą žinią Lietuvos antisemitams: „Žydai grįžta!“ (citatos iš delfi.lt),  Bet aš galvoju, kad nėra nei logiška, nei teisinga Lietuvos žmones skirstyti į žydų šalininkus ir antisemitus, t.y. kas yra ne su mumis, tas – prieš mus.  Prisiminkime sovietinius ideologus, dirbtinai kūrusius priešpriešą – tarybinė liaudis prieš liaudies priešus, internacionalistai-komunistai prieš nacionalistus, socialistinis lageris prieš „pūvantį“ kapitalizmą ir t.t.






Efraimai Zurofai, aš suprantu žydų tautos tragediją, paskelbtą karą naciams bei negailestingą žydšaudžių persekiojimą. Ar Lietuvos valstybė turės drąsos paskelbti karą raudoniesiems naciams, tebevykdantiems lietuvių tautos genocidą? Kiek dar sėdėsime nieko nedarydami ir žiūrėsime kaip užhipnotizuoti į vieną tašką? Iš savo patirties žinau, ką reiškia būti neteisingai apkaltintam, būti be jokio pagrindo persekiojamam, patirti neproporcingas teisėsaugos ir teisėtvarkos represijas, būti niekinamam ir žeminamam naudojant fizinę ir psichinę prievartą.



Žydų aš nešaudžiau, bet jaučiuosi Lietuvoje nuožmiai persekiojamas ir medžiojamas labiau, nei E.Zurofo pasirinktas taikinys. Nuo 2014-ųjų man keliamos nepagrįstos baudžiamosios bylos už tai, kad rašydamas skundus prokuratūrai, teismams ir skelbdamas tekstus internete neva trukdžiau prokuroro veiklai, esą įžeidžiau dešimt policininkų bei pareiškiau nepagarbą devyniems teisėjams. Man sufabrikuota  baudžiamoji byla su „smurto artimoje aplinkoje“ ženklu jau antri metai nagrinėjama teisme.



2014-aisiais pagal žydų tautybės prokurorės Vidos Bracevičienės  prašymą buvau nepagrįstai suimtas 50 dienų terminui. 2015-aisiais ta pati prokurorė ir buvęs prokuroras, žydų tautybės advokatas Aivaras Alimas aktyviai reikalavo teismo imtis ir kitos neproporcingos priemonės – atimti man laisvę uždarant į psichiatrijos įstaigą. Bet po alinančio teisinio karo man pavyko išvengti nuožmios akistatos su teismo psichiatrais. Beje, nustatant pavardės „Alimas“ kilmę, galima būtų remtis XIX a. judaizmo įkvėpėjo ir filosofo Rebbe Nachman‘o aiškinimu, kad žodis „chalim“ turi prasmę „chalom“ (svajonė) ir yra susijęs su vienybės idėja, kadangi, pasak filosofo, svajonė „chalom“ susideda iš dviejų galių – angelo ir demono.



Prokurorai ir teismai pasiekė, kad būčiau išmestas iš nuosavo gyvenamojo namo tiesiog į gatvę. Prokurorė nutarė iš manęs atimti dokumentus, įskaitant ir vairuotojo teises. Po to, kai pasirodė pirmosios  mano publikacijos „Laisvame laikraštyje“, mane nepagrįstai sulaikė ir išvežė į policijos areštinę. Buvau kankinamas, grasinta atimti man gyvybę. Valžiažmogis, karišku batu smūgiuodamas į mano nugarą, didžiavosi esąs „pagamintas Sovietų Sąjungoje“. Nuolat gaunu grasinančius priminimus, kad būsiu neišvengiamai nuteistas. Iškėliau bylą generalinei prokuratūrai ir Kauno apskrities policijos komisariatui dėl neteisėto mano asmens laisvės suvaržymo.



2016-ųjų pavasarį „Laisvame laikraštyje“ paskelbiau publikaciją - „Kokį pavojų kelia prokuratūroje naudojama slaptoji smegenų plovimo technologija“. Iš prokurorės Vidos Bracevičienės  dokumento teksto matyti, kad pagal KGB smegenų plovimo juodąsias technologijas sukonstruoto „demono“ tikslas – pulti ir prievartauti žmogaus psichiką, radikaliai keisti asmens nuomonę, daryti slaptą poveikį asmens (pvz., sprendimą priimančio teisėjo) sąmonei. Šio dokumento kopiją PDF formate rasite internete adresu http://zigmantassegzda.blogr.lt/?page_id=75






Dėl pikčiausių represijų bei nesibaigiančių žmogaus teisių pažeidimų esu parašęs ne vieną dešimtį pareiškimų prokuratūrai, teismams, Teisėjų tarybai. Dar 2015-ųjų vasarą viešojoje erdvėje lietuvių ir anglų kalba išplatinau pranešimą spaudai dėl gresiančio pavojaus žmonių saugumui. Paskelbiau sąrašą „etatinių“ teisėjų ir prokurorų, susijusių su priimtais itin nepalankiais man sprendimais. Tai Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas, Vilniaus apygardos prokurorai -  Vida Bracevičienė, Jolita Kančauskienė, Ričardas Kubilius, Vilniaus apygardos teismo teisėjai Neringa Švedienė, Aiva Survilienė, Daiva Kazlauskienė,  Ainora Kornelija Macevičienė, Audrius Cininas, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Stasys Punys, Stasys Lemežis, Regina Pocienė, Laureta Ulbienė, Leonarda Gurevičienė, Vladislavas Lenčikas, Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas Rinaldas Adamonis, Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjai Jolanta Bagdonienė, Renata Volodko, Dalia Zeniauskaitė, Saulius Jakaitis.



Didžiausią nerimą kelia faktas, kad žinias apie teisėjų tautybę, sovietinę praeitį, jų gimines ir priklausomybę sovietų komunistų partijai Lietuvos apeliacinis teismas, Vilniaus apygardos teismas, Vilniaus ir Ukmergės rajono apylinkės teismai teikti atsisako. Dėl šios aplinkybės neįmanoma visuomenės informuoti, kurie teisėjai gali būti pažeidžiami ir valdomi ekskomunistų nomenklatūros kompromatų pagalba.   



Pasitvirtinus faktams, kad egzistuoja pagal tautinį požymį suformuoti profesinės veiklos klasteriai, ir nustačius jų priklausomybę veikiančiai penktajai kolonai, galima būtų konstatuoti apie grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Manau, kad teisės viršenybės principo nepaisymas policijoje, prokuratūroje ir teismuose diskredituoja Lietuvos valstybę, sukuria pagrindą žmonių beteisiškumui, nepasitenkinimui ir iš to kilusią emigracijos bangą. Šie faktai suteikia papildomus kozirius informacinio karo architektams. Rusijos viešojoje erdvėje jau seniai Vakarų pasaulio piliečiui pašaipiai pravardžiuojami „tugodumcais“(siaurapročiais), „lochais“, „žlobais“, t.y. ant propagandos meškerės kimbančiomis žuvelėmis su vištos galva. Beje, jidiš kalba žodžio „loch“ prasmė – tai skylė, pro kurią išteka pinigai. Kito jidiš žodžio „schlub“ reikšmė -  kvailys.






Apeliacinio teismo pirmininko Algimanto Valantino prieteliaus Vilniaus apygardos prokuratūros šefo Ramučio Jancevičiaus požiūris į žmones toks: „Į klausimą, ar žmogus gali nusikalsti, galima būtų atsakyti tik tuomet, jei jam būtų sudarytos ekstremalios sąlygos. Žmogus yra tik žmogus. Tam tikromis aplinkybėmis visi galime pasielgti neadekvačiai“ (citata iš „l.rytas.lt“). 2017-ųjų bado akcijos Daukanto aikštėje išvakarėse Vilniaus apygardos teismo teisėjas Audrius Cininas, pratęsdamas dabar jau atleisto iš prokuroro pareigų Ramučio Jancevičiaus mintį,  ciniškai ironizavo, kad „jei taip ir toliau, tai Lietuvoje greitai liks tik nuteistieji ir jų prižiūrėtojai.“ Pasak „l.rytas.lt“, turtingą sovietinę praeitį turintis Ramutis Jancevičius didžiuojasi, kad jį auklėjo ir taip išauklėjo sovietinė mokykla bei sovietinė aplinka, ir mano, kad šiandien žmonių moralė pakrikusi. Kas tai, jei ne teisėsaugos sąmoningas veikimas prieš savo šalį priešo naudai?!



O štai Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininkas teisėjas Rinaldas Adamonis kala prie sienos valstybę, kad ši jam atlygintų moralinę žalą dėl gyvsidabriu užterštų teismo patalpų.  2017- ųjų spalio 11 d. teisėjas Rinaldas Adamonis Širvintų rajono apylinkės teismo pirmininkės teisėjos Irinos Serafin priimtą sprendimą niekinančiai pavadino pasityčiojimu. Supraskite, moralinę skriaudą patyrusiam teisėjui suteikta vos ne konstitucinė teisė viešai reikšti apmaudą dėl to, kad teismas jam priteisė iš mokesčių mokėtojų kišenės pernelyg mažai!



Valstybė turi apsispręsti ir atsakyti į klausimą - kas kelia didesnį pavojų Lietuvos valstybingumui  kaimyninės šalies propaganda ar mūsų valstybėje nevaržomai veikiančios ekskomunistų grupės priimami sprendimai, neturintys nieko bendra su teisės viršenybe ir pagarba žmogaus teisėms.  Manau, kad mūsų valstybę griauna tūlo lietuvio pasąmonėje tvyranti kraują stingdanti grėsmė dėl valdžiažmogių užmojų sodinti už grotų kiekvieną, kuris nepaklus ekskomunistų sukurtai represinei struktūrai.  





2017-ųjų birželio 19 d. Seimas priėmė Rezoliuciją dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo. Seimas, pažymėdamas, kad 1940-ųjų birželio 15 d. įvykdyta brutali sovietinė Lietuvos okupacija atnešė Lietuvai ir jos žmonėms milžinišką žalą, o okupacijos metu įvykdyti okupacinio režimo nusikaltimų žmogiškumui vykdytojai iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinio ir nacionalinio valstybinio įvertinimo. Seimas paragino Vyriausybę kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija. Seimas pabrėžė, kad šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.






Nespręsdami šio klausimo iš esmės, galime sulaukti laikų, kai Lietuvoje liks gyventi tik vergai nužemintieji ir jų prižiūrėtojai - raudonieji fašistai.



Zigmantas Šegžda, žmogaus teisių aktyvistas iš Vilniaus


Ar Algimantas Valantinas, Apeliacinio teismo pirmininkas, siekia pasigerinti reputaciją nepagrįstai apkaltinus žmogų?




Prielaida: Ar Apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas siekia pasigerinti reputaciją nepagrįstai apkaltinus žmogų?

 Publikuota portale „Laisvas laikraštis“



Čikagos gangsterio Al‘Capone Randuotaveidžio laikais buvo sukurta daug spalvingų sąvokų, skirtų apibūdinti žudikus, pinigų plovėjus, nelegalius alkoholio pardavėjus, turto prievartautojus ir kitus nusikaltėlius. Nuo tų laikų Amerikoje banditus (thug) vadina mulkiais, susimovėliais (goon, boob), neišmanėliais (simpleton). Grupė iš 20 banditų yra vadinama mulkių komanda (goon squad). Banditus dar vadina kirviais ir torpedomis. „Kirvis“ – tai kinų tautybės samdomas žudikas, o „torpeda“ – profesionalus samdomas žudikas. Iš pavadinimų matyti, kad į banditus Amerika žiūri su panieka. Tačiau šiandien nesigilinsime į Amerikos gangsterių reikalus. Juolab, kad skaitytojui yra įdomesnė tema apie tai, kaip Lietuvos teisminė valdžia sprendžia problemas, susijusias su mūsuose veikiančiais randuotaisiais gangsteriais, susimovėliais, kirviais ar nuotolinio valdymo torpedomis.


            Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti. Deja, realybėje ši teisė daugeliu atveju egzistuoja tik siauram ratui išrinktųjų – „teisinei sistemai“ naudingų asmenų.  2017-09-20 d.  gerai žinomas žmogaus teisių aktyvistas padavė privataus kaltinimo pareiškimą teismui dėl baudžiamosios bylos iškėlimo valstybės tarnautojai, buvusiai Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus pavaduotojai Sigitai Jurgelevičienei, manydamas, kad pastaroji duodama parodymus jį  apšmeižė. Pagal teismų praktiką būtent tokie atvejai, kai kaltinamoji (minėta tarnautoja) apie nukentėjusįjį paskleidžia ne savo nuomonę, o tikrovės neatitinkančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją, nukentėjusiajam priskirdama konkrečius veiksmus bei pateikdama juos kaip objektyviai egzistuojančius faktus ir duomenis, laikomi ne nuomonės išreiškimu, o šmeižimu, paskleidžiant konkrečią informaciją (kasacinė nutartis Nr. 2K-171/2013). Tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vladislavas Lenčikas 2017-09-28 dienos teismo nutartyje Nr. 1S-346-190/207 reikalo esmę išaiškino savaip.


Iš nutarties turinio galima suprasti, kad teisėjas yra nepatenkintas žmogaus teisių aktyvistu,  kad šis, kreipdamasis į teismą dėl patirto šmeižto, esą naudojasi galimybe sukelti teisinių nepatogumų, atkeršyti ar kitaip paveikti moterį – minėtą valstybės tarnautoją. Teisėjas V.Lenčikas daro išvadą, kad jokia asmenį šmeižianti informacija nebuvo paskleista viešai. Kita vertus, teisėjas nepaneigė, kad šmeižianti informacija buvo perduota, nurodydamas, kad teismas  neanalizavo ir nevertino, ar moters parodymuose yra  tikrovės neatitinkanti konstatuojamojo pobūdžio informacija.


Įdomu tai, kad pats teisėjas V.Lenčikas negalėjo nurodyti teisės normos, pagal kurią duodant parodymus paskleista šmeižianti informacija nelaikoma vieša. Pasak teisėjo, žmogaus teisių gynėjo argumentai, kad teismas, vykdydamas teisingumą, nesivadovavo teisės norma ir teismų praktika, šioje situacijoje yra „neteisingi  bei nereikšmingi“ (!). „Visų  pirma, tokios „teisės normos“ pačios savaime nėra, nes toks teisės aiškinimas yra pateikiamas teismų praktikoje,“ - įtikinėja  teisėjas V.Lenčikas. Tęsiant šią logiką išeitų, kad baudžiamojo proceso įstatymu teisėjui vadovautis nėra būtina, nes viskas yra pateikta  „teismų praktikoje“. Be to, tęsiant loginę minties grandinę, nesuprantama, kokiu būdu teismų praktika gali išaiškinti  neegzistuojančios teisės normos taikymą.


Kuo toliau į mišką, tuo mažiau medžių. „Rėmimasis teismų praktika yra galimas, tačiau nėra būtinas, ir teismas, priimdamas sprendimą, remiasi įstatymu ir savo vidiniu įsitikinimu“, - toliau dėsto teisėjas V.Lenčikas. Kadangi, pasak teisėjo, tokios „teisės normos“ pačios savaime nėra, o rėmimasis teismų praktika nėra būtinas, išeitų, kad teisėjas priimdamas sprendimą  turi teisę vadovautis vien tik savo „vidiniu įsitikinimu“.  Teisėjas V.Lenčikas nutartyje priduria, kad „baudžiamasis procesas yra tikslingas tik tuomet, kai jį pradėjus bei tęsiant yra manoma, kad bus išsiaiškinta padaryta nusikalstama veika.“ Pratęsus teisėjo mintį gaunasi, kad jeigu „objektyvus stebėtojas“ remdamasis savo „vidiniu įsitikinimu“ mano, kad realiai padaryta nusikalstama veika negali būti išaiškinta, tuomet nei policija, nei prokuratūra, nei teismai nėra reikalingi. Be to, tokia teisėjo nuostata, manau,  paneigia  baudžiamojo proceso paskirtį -  ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves taip, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas (BPK 1 str., 1 d.). 


Autorius, įvertinęs teisėjo postulatus,  įžvelgia realią grėsmę visuomenei ir valstybės stabilumui, kadangi  sprendžiant žmogaus teisių gynėjų ir kitų „teisinei sistemai“ neįtinkančių žmonių bylas, teisės viršenybės standarto gali būti nesilaikoma. Turbūt „objektyvų stebėtoją“ būtent ir tenkina tai, kad asmeniškai jam neparankaus asmens bylas sprendžia ne nešališkas teismas, bet pažeidžiamo teisėjo kompromatais valdomas „vidinis įsitikinimas“.


            Dar viena mįslė yra teisėjo Algimanto Valantino, dabartinio Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko, žiniasklaidoje aprašytas tiesioginis dalyvavimas rezonansinėje baudžiamojoje byloje, kuri iškelta jau minėtam žmogaus teisių aktyvistui. Iš žiniasklaidoje dėstomų faktų matyti, kad teismo pirmininkas Algimantas Valantinas gali būti asmeniškai suinteresuotas nepalankia aktyvistui bylos baigtimi. Ar šis klausimas yra susijęs su  aktyvisto nekilnojamojo turto prievartavimu, teksto autorius duomenų neturi.  Tačiau būtų per anksti atmesti ir tokią prielaidą.


            Kita prielaida yra ta, kad, būdamas Vilniaus apygardos teismo teisėju,  Algimantas Valantinas gali būti padaręs profesinių klaidų, kurių dabar pripažinti nepageidauja. Žiniasklaidos priemonėse skelbiama, kad iškilo daug neaiškumų ir abejonių, ar teisėjas A.Valantinas teisingai sprendė žmogaus teisių aktyvisto suėmimo skyrimo ir nutrūkusios baudžiamosios bylos atnaujinimo klausimus. Jeigu išaiškėtų, kad aktyvistas buvo neteisėtai suimtas 50 dienų terminui ir bylos terminas pratęstas nepagrįstai, žmogaus teisių aktyvisto prašymu Europos Žmogaus Teisių Teismas turėtų vertinti penkių teisėjų (Renata Volodko, Dalia Zeniauskaitė, Saulius Jakaitis, Stasys Lemežis, Vaida Sinkevičienė), taip pat ir teisėjo A.Valantino veiklos teisėtumą  rezonansinėje byloje. Autorius daro išvadą, kad tarptautiniu lygiu nuskambėjęs neteisėtas aktyvisto suėmimas ir proceso vilkinimas gali sumenkinti minėtų teisėjų teisinio darbo kokybės rodiklius bei dramatiškai atsiliepti jų karjerai teisme.


Teisininkų rate yra svarstoma dar viena prielaida, kad žmogaus teisių aktyvistui ikiteisminis tyrimas Baudžiamojo kodekso (BK) 145 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo pradėtas neteisėtai, kadangi byloje nėra aiškiai išreikšta nukentėjusiosios valia, įtvirtinta atskirame procesiniame dokumente – skunde. Be to publikacijose nėra duomenų, kad inkriminuojama veika turi visuomeninės reikšmės arba ja padaryta žalos asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų.


            Pasak žiniasklaidos, teisėjas A.Valantinas tris kartus nagrinėjo žmogaus teisių aktyvisto ikiteisminio tyrimo medžiagą, tad turi gerai žinoti, ar buvo formalus pagrindas pradėti aktyvisto baudžiamąjį persekiojimą ir skirti jam suėmimą. Teisėjas turėjo nustatyti, ar  ikiteisminio tyrimo pagal BK 145 straipsnio  2 dalį pradžia buvo užregistruota taip, kaip to reikalaujama Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 166 straipsnio 3 dalyje, kuri reglamentuoja, kad kiekvienas ikiteisminio tyrimo pradžios atvejis užregistruojamas generalinio prokuroro nustatyta tvarka.  Teismo pirmininkas A.Valantinas, kaip buvęs generalinis prokuroras, puikiai išmano, kad ikiteisminį tyrimą aktyvistui buvo galima pradėti griežtai vadovaujantis BPK  167 straipsnio 4 dalyje  nustatyta tvarka - tik gavus atitinkamą skundą ar prokuroro reikalavimą.


            Konstitucinis Teismas  2006-01-16 ir 2006-06-15 nutarimais konstatavo, kad nesant nukentėjusiojo skundo, jeigu pagal įstatymą toks skundas yra būtina sąlyga baudžiamajam procesui pradėti, ir kai nusikalstama veika neturi visuomeninės reikšmės ir ja nepadaryta žalos asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras neturi įgaliojimų pradėti baudžiamojo proceso.  


Išaiškėjus, kad byloje nėra procesinių dokumentų – tinkamo skundo arba prokuroro reikalavimo, aktyvistui  pradėtas ikiteisminis tyrimas, aktyvisto suėmimas, bylos perdavimas teismui ir bylos nagrinėjimas Ukmergės rajono apylinkės teisme turi būti pripažinti neteisėtais, o baudžiamasis procesas - nedelsiant nutrauktas vadovaujantis BPK  3 str. 1 d. 6 punktu. Pasitvirtinus prielaidai, kad žmogaus teisių aktyvistui baudžiamoji byla pradėta neteisėtai ir, kad tai žinodamas teisėjas tebenagrinėja šią suklastotą bylą nuo 2016-ųjų pavasario, teisėjas Rinaldas Adamonis turėtų visam laikui atsisveikinti su teisėjo pareigomis.


Ar tai grynas sutapimas, ar ne, tačiau teisėjo V.Lenčiko pasisakymas jau minėtoje 2017-09-28 d. teismo nutartyje gali patvirtinti pačias netikėčiausias prielaidas. Žiniasklaidai rašant apie teismo pirmininko Algimanto Valantino galimą suinteresuotumą žmogaus teisių aktyvistui iškeltos baudžiamosios bylos nepalankia baigtimi, teisėjo V.Lenčiko išvada, kad „S.Jurgelevičienės parodymai yra teisingi ir jais remiantis pareiškėjas gali būti nuteistas dėl jam inkriminuojamų veikų padarymo“, autoriaus manymu, gali būti suprasta kaip ATVIRAS GRASINIMAS TRŪKS PLYŠ SUSIDOROTI SU AKTYVISTU. Kad norima pasiųsti būtent tokią žinią, galima suvokti iš to, kad teismo nutarties frazė - „pareiškėjas gali būti nuteistas“ yra pabraukta.


Negana to, autoriaus manymu, teisėjas V.Lenčikas nutartyje galimai daro užuominą apie galimybę „sukelti teisinių nepatogumų, atkeršyti ar kitaip paveikti kaltinamąjį“, taigi, supraskite, kokių nemalonumų ir pavojų ateityje dar gali susilaukti  žmogaus teisių aktyvistas. Dar daugiau. Teisėjas V.Lenčikas nutartyje pakartotinai konstatuoja, „kad S.Jurgelevičienės parodymai baudžiamojoje byloje yra teisingi ir objektyvūs.“ Įtarimus dar labiau sustiprina faktas, kad, net neturėjęs teisės susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga,  teisėjas daro konkrečias išvadas dėl šios bylos baigties bei S.Jurgelevičienės parodymų  teisingumo ir objektyvumo.


Šiuos teisėjo V.Lenčiko pareiškimus, autoriaus nuomone, galima būtų vertinti ir kaip aukštesniojo teismo spaudimą bei neteisėto poveikio darymą  Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjui Rinaldui Adamoniui, nagrinėjančiam aktyvistui iškeltą baudžiamąją bylą, mat Vilniaus apygardos teismo teisėjo V.Lenčiko nutartis buvo išsiųsta būtent Ukmergės teismui.


            Tačiau teisėjo V.Lenčiko išvada, kad aktyvistas gali būti nuteistas remiantis vien tik parodymais „nukentėjusios“ moters,  suinteresuotos jai palankia bylos baigtimi, siunčia žinią, kad teisėjas Rinaldas Adamonis aktyvisto byloje turi neišsprendžiamų problemų, susijusių su byloje esančių duomenų patikimumu, prieštaravimų šalinimu, įrodymų leistinumu ir pakankamumu  teismo nuosprendžiui pagrįsti. Taigi, iš paskelbtų duomenų matyti, kad byloje yra daug pagrįstų abejonių dėl moters parodymų patikimumo, o kartu ir dėl aktyvisto kaltės įrodytumo. Remiantis suformuota teismų praktika, abejonės, kurių nebegalima pašalinti, yra aiškinamos kaltinamojo (aktyvisto) naudai.


Ar  nepagrįstai teisiamo asmens sąskaita norėdami ištaisyti teismo pirmininko Algimanto Valantino ir minėtų teisėjų galimą teisinio darbo broką, todėl nevengdami viešų pasisakymų, leidžiančių nuspėti nagrinėjamos bylos baigtį, teisėjai Vladislavas Lenčikas ir Rinaldas Adamonis atlieka savotiškų nuotolinio valdymo teisinių torpedų vaidmenį, autorius nežino ir neturi pakankamai duomenų šiai prielaidai paremti. Aiškius atsakymus į publikacijoje keliamus visuomenei rūpimus klausimus turi pateikti už teismų veiklą atsakingi LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė bei Teisėjų tarybos pirmininkas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus.  





Bronius Pogrindis

Teisėjas Rinaldas Adamonis apie save: Priimtas sprendimas žmonai nutraukti nėštumą.



Gyvsidabriu nuodytas teisėjas Rinaldas Adamonis:„Dėl to šeimoje priimtas sprendimas žmonai nutraukti nėštumą.“


Representatives of judicial power can terrorize the state of Lithuania in order to get rich


Publikacija laikraštyje „Laisvas laikraštis“

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=5209:gyvsidabriu-nuodytas-teisejas-rinaldas-adamonis-del-to-seimoje-priimtas-sprendimas-zmonai-nutraukti-nestuma&catid=31&Itemid=101



Yra nenormalu tai, kad teisminės valdžios atstovai gali terorizuoti valstybę, turėdami tikslą nepagrįstai praturtėti. Kai „teisės tarnas“ iš godumo sudaro sandėrius su savo sąžine, teisminiam procesui taikomi teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisės viršenybės standartai iš tiesų tampa beverčiai.


2015-ųjų pabaigoje Vilniaus miesto apylinkės teismui paduotas Ukmergės rajono apylinkės teismo darbuotojų, prokurorų ir advokatų ieškinys. Trisdešimt vienas asmuo siekia prisiteisti iš valstybės biudžeto beveik 7 mln. (!) eurų žalą (informacijos šaltinis: portalas aina.lt). Nuostolius jie esą patyrė dėl minėto teismo pastate rasto gyvsidabrio. Šis portalas pranešė, kad tarp ieškovų yra teisėjas Rinaldas Adamonis, prokurorai Gintas Vaičiūnas, Julius Gelumbauskas, Darius Žvirblis, Darius Krogertas, advokatai Valdas Kersnauskas, Regina Šaltinienė, Virginija Budrevičienė, Virginija Bradulskienė, Danutė Giedraitienė.


Ukmergės rajono apylinkės teisme dirbo teisėju ir dabartinis generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, tačiau jis į teismą nesikreipė. Skelbiama, kad tarp ieškovų taip pat nėra teisėjų Snieguolės Bielskienės ir Editos Zarembienės.


„Tai buvo teroristinis aktas, nukreiptas prieš grupę žmonių, teisme juk lankėsi daugybė žmonių. Daugybę metų nuodijama“, – protino teisme ieškovams atstovavęs advokatas (šaltinis: naujienų agentūra BNS).


Rezonansinė byla Nr.2-13-522/2017  buvo perduota nagrinėti Širvintų rajono apylinkės teismui. Išnagrinėjusi bylą, 2017- ųjų spalio 11-ąją šio teismo pirmininkė teisėja Irina Serafin priėmė sprendimą - Ukmergės rajono apylinkės teisme dirbusiems asmenims priteisė kur kas mažiau nei jie prašė. Pasak BNS, po 1500 eurų neturtinės žalos priteista septyniolikai  teismo darbuotojų. Jiems mokesčių mokėtojai turės atseikėti bendrą sumą - 25500 eurų. Dar dešimčiai teisininkų priteistos individualios sumos taip pat plaukte plauks iš valstybės biudžeto.


Laikinai einantis Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininko pareigas teisėjas Rinaldas Adamonis Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimą pavadino pasityčiojimu. Tai vienintelis teisybės teisme ieškojęs teisėjas. Teisėjas Rinaldas Adamonis dievagojosi, kad pablogėjo jo sveikata, ypač nusilpo regėjimas. „Mano visas skrandis yra sušaudytas erozijos, pastoviai vartoju vaistus (...) Greičiausiai aš parnešdavau tą gyvsidabrį namo su drabužiais. Nes kai paskutinį kartą darėme tyrimus, jos (teisėjo žmonos) organizme rado didesnį kiekį gyvsidabrio nei mano. Tyrimas darytas šiais metais privačiai Vilniuje, Grybo gatvėje. Mano žmona kartais ateidavo pas mane ir to, matyt, užteko“, -  teisėjas Rinaldas Adamonis dėstė „Vakaro žinių“ žurnalistui. Teisėjas žurnalistui atskleidė, kad dėl to šeimoje buvo priimtas sunkus sprendimas žmonai nutraukti nėštumą (citatos iš laikraščio „Vakaro žinios“, Nr. 197(5117)).


Tačiau, kaip matyti iš Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimo, teisėja Irina Serafin turbūt nepatikėjo savo kolegos, teisėjo Rinaldo Adamonio pasiūlyta versija. Pasak teisėjos, neturtinės žalos dydį lėmė tai, kad visi medikai, kurie atliko tyrimus ir dalyvavo teismo posėdyje, apsinuodijimo gyvsidabriu nenustatė (!) (citata iš „Vakaro žinios“).


„Teismas įvertino, kad tai buvo toksiška, pavojinga medžiaga, suprantama, kad žmonės išsigando, o teismas iki šiol izoliuotas ir uždarytas. Žmonės, buvę toje patalpoje, išsigando ir jautė nerimą. Tai buvo vienas iš pagrindinių kriterijų, priteisiant neturtinės žalos dydį“, – BNS sakė sprendimą priėmusi Širvintų rajono apylinkės teismo pirmininkė teisėja Irina Serafin.
            Teksto autorius turi pagrindą manyti, kad teisėjas, nesutikdamas su byloje dalyvavusių medikų ir teisėjos Irinos Serafin išvadoms, kažin, ar gali objektyviai ir visiškai sąžiningai vertinti minėtą teismo sprendimą.


Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė jau dabar turėtų kelti klausimą Teisėjų tarybai, ar baudžiamąsias bylas nagrinėjantis teisėjas, Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininkas Rinaldas Adamonis apskritai gali toliau eiti teisėjo pareigas dėl savo moralinių savybių, sveikatos būklės ir dėl to, kad teisėjos Irinos Serafin sprendimą pavadino pasityčiojimu.


Svarbu žinoti ir tai, kad, vadovaudamasis Teisėjų etikos kodekse įtvirtintu padorumo principu, kiekvienas teisėjas be jokių išlygų privalo laikytis šių taisyklių -  nereikšti niekam paniekos, nemenkinti kitų bendradarbių (teisėjų) darbo, susilaikyti nuo viešų pasisakymų apie kitų teisėjų nagrinėjamas bylas arba kitaip savo elgesiu nežeminti teisėjo ir teismų vardą.


O kaip jūs jaustumėtės žinodami, kad jūsų byloje teisingumą vykdo teisėjas, šeimoje priėmęs  drastišką sprendimą nutraukti nėštumą savo žmonai?!





Bronius Pogrindis


Vilniaus teismas spręs dėl 10 teisėjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir 100 000 eurų žalos atlyginimo

    Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkė Jolanta Bagdonienė

Vilniaus teismas spręs dėl 10 teisėjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn  ir 100 000 eurų žalos atlyginimo

Zigmantas Segzda brought an action before the Vilnius County Court: Zigmantas sued 10 judges for defamation

 Publikuota portale „Laisvas laikraštis“

        2017-09-18 Zigmantas Šegžda padavė 10 pareiškimų teismui dėl baudžiamojo proceso pradėjimo Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkei teisėjai Jolantai Bagdonienei, šio teismo teisėjams Daliai Zeniauskaitei, Renatai Volodko, Sauliui Jakaičiui, Vilmantui Ambrulevičiui, Alfredui Juknevičiui, Mariui Rapolui Žukui, Vaclavui Karšuliui, Tadeušui Volkovskiui  bei Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjui Rolandui Bužinskui pagal LR baudžiamojo kodekso (BK) 154 straipsnyje numatytos veikos požymius (šmeižimas).


 2017-ųjų rugsėjo 15-18 dienomis privatus kaltintojas Zigmantas Šegžda padavė 10 pareiškimų Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl baudžiamojo proceso pradėjimo Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininkei teisėjai Jolantai Bagdonienei, šio teismo teisėjams Daliai Zeniauskaitei, Renatai Volodko, Sauliui Jakaičiui, Vilmantui Ambrulevičiui, Alfredui Juknevičiui, Mariui Rapolui Žukui, Vaclavui Karšuliui, Tadeušui Volkovskiui  bei Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjui Rolandui Bužinskui pagal LR baudžiamojo kodekso (BK) 154 straipsnyje numatytos veikos požymius (šmeižimas). Privatus kaltintojas  reikalauja iš minėtų teisėjų  priteisti jam 100 000 Eur dydžio moralinės žalos atlyginimą.


2015-03-18 dieną  minėta teisėjų grupė pateikė prokuratūrai kolektyvinį pareiškimą su prašymu iškelti baudžiamąją bylą Zigmantui Šegždai pagal BK 290 str., 232 str. (nepagarba teismui), kaltindami pastarąjį tuo, kad jis rašė pareiškimus, prašymus  bei skundus prokuratūrai ir teismams. Teisėjų manymu, teksto autoriaus skunduose dėstomi nepagrįsti teiginiai žemina teisėjus ir pasitikėjimą teismu. 2015-04-03 dieną Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2 skyriaus prokuroras  Stanislav Barsul pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr.02-2-00203-15.  Tačiau 2016-06-15 dieną minėtas prokuroras  autoriui iškeltą baudžiamąją bylą nutraukė, nustatęs, kad jokios nusikalstamos veikos jis nepadarė.


Visi tekste paminėti teisėjai buvo apklausti kaip nukentėjusieji baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Tuo metu dirbęs teisėjos Dalios Zeniauskaitės padėjėju Rolandas Bužinskas per apklausą pareiškė, kad jį ir buvusį SSSR KGB tardytoją, dabartinį advokatą Valdemarą Bužinską nesieja jokie ryšiai ir kad Rolandas Bužinskas nėra daręs jokios įtakos teisėjams. Supraskite, nors jų pavardės vienodos, tačiau jie nėra giminės.


Apklausta teismo pirmininkė teisėja Jolanta Bagdonienė minėjo, kad Rolandas Bužinskas niekada nebuvo atėjęs jos prašyti priimti jokio palankaus sprendimo jokiam asmeniui – jos priimti sprendimai, tai yra jos niekieno neįtakojami sprendimai. Ji su Zigmantu Šegžda buvo bendravusi tik per teismo posėdžius. Tačiau, prieštaraudama savo teiginiui, teismo pirmininkė pripažino su autoriumi bendravusi  ne tik teismo posėdžio metu. Esą po vieno teismo posėdžio Zigmantas Šegžda  teisėjai Jolantai Bagdonienei pasakė, kad, jei pastaroji jam skirs nors minimalią baudą, tai jis bus labai nepatenkintas. Teisėja jam atsakė, kad sankcija numato tik įspėjimą.


Pastarąjį teismo pirmininkės Jolantos Bagdonienės pokalbį „ne teismo protokolui“, autoriaus nuomone, galima  būtų vertinti kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio „Teisė į teisingą bylos nagrinėjimą“ pažeidimą, kuris skelbia: „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą.“ Be to Teisėjų etikos kodekso 8 straipsnyje yra  įtvirtintas  teisingumo ir nešališkumo principas – kiekvienas teisėjas privalo vengti viešų pasisakymų, leidžiančių nuspėti nagrinėjamos bylos baigtį ir  neturėti asmeninio išankstinio nusistatymo priimant sprendimus ir nereikšti išankstinės nuomonės nagrinėjamos bylos klausimais.


Teismo pirmininkės pavaduotoja teisėja Dalia Zeniauskaitė apklausos metu prisipažino, kad ji asmeniškai su autoriumi nebendravo, bet  2015 m. birželio mėnesį neva girdėjo, kaip autorius teismo foje kalbėjo: „Kur čia tie teisėjai? Reiktų juos nupiškinti“. Teisėja pridėjo, kad autoriaus elgesys yra neprognozuojamas, todėl Vilniaus rajono apylinkės  teismo teisėjai ir  darbuotojai yra nesaugūs.


Per apklausą teisėjas Alfredas Juknevičius dėstė nuomonę, kad esą autorius kaltina jį ir kitus teisėjus esant organizuotos nusikalstamos grupės nariais. Teisėjui nepatiko, kad autorius teismo automobilių aikštelėje filmavo teisėjus, tame tarpe ir jį, o paskui filmuotą medžiagą įdėjo į internetą – Youtube. Be to teisėjas piktinosi, kad, pasak jo, autorius skunduose dėsto išgalvotą nuomonę apie teisėjų korupcinius ryšius su prokurorais ir policijos tyrėjais.


Tuo tarpu apklausiamam teisėjui Sauliui Jakaičiui netgi pasirodė, kad autoriaus teiginiuose „galima įžvelgti ir užslėptus grasinimus teisėjų atžvilgiu.“


Tyrėjo apklausiama jauniausioji  teisėja Renata Volodko galimai didžiavosi, kad paskyrė autoriui suėmimo terminą – 14 dienų. Tačiau teisėja raukėsi, kad skiriant suėmimą autorius, jos nuomone, elgėsi nekultūringai – gėrė, savo atsineštą maistą valgė, vaikščiojo po teismo posėdžių salę, įvairiais gestais reagavo į kitų asmenų pasisakymus. Teisėja Renata Volodko negalėjo atsistebėti, kodėl tądien autorius ant savo veido buvo nusipiešęs rudus antakius,  ūsus bei barzdelę ir esą nereagavo į jos pastabas laikytis tvarkos. Be to teisėja gūžčiojo pečiais, kad neva autorius ją apkaltino dalyvavimu nusikalstamame susivienijime.


Teisėjas Vaclovas Karšulis parodė, kad 2015-06-22 dieną teismo kieme autorius ėjo link jo ir filmavo jį telefonu. Teisėjas jam pasakė nustoti filmuoti arba bus iškviesta policija. Autorius teisėjo paklausė, ar teisėjas jam grasina. Vėliau teisėjas sužinojo, kad autorius filmuotą medžiagą paskelbė Youtube.


Savo kaltinime dešimties teisėjų grupei privatus kaltintojas  Zigmantas Šegžda išsakė nuomonę, kad, teikdami skundą prokuratūrai ir pasisakydami per apklausas, teisėjai galimai nebuvo sąžiningi pareiškėjai. Aplinkybę, kad teisėjų, kaip galimai nesąžiningų pareiškėjų, valia buvo aiškiai išreikšta, patvirtina faktai, kad, autoriaus žiniomis,  teisėjai prokuroro nutarimo nutraukti baudžiamąją bylą neskundė, taip pat teisėjai  nesiėmė veiksmų dėl procesinių sprendimų administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.A2.-10-14146-536/2016.


Dėl šio teisėjų demaršo, autoriaus nuomone,  buvo iš dalies sutrikdyta Vilniaus rajono apylinkės teismo veikla, nes nuo 2015 m. balandžio mėnesio šio teismo teisėjai nusišalindavo nuo bylų nagrinėjimo, susijusių su autoriumi arba jo teikiamais skundais, prašymais, arba ieškiniais.  Didžioji dauguma autoriaus bylų pirmąja instancija buvo paskirtos nagrinėti ne Vilniuje, bet Trakų rajono apylinkės teisme bei Ukmergės rajono apylinkės teisme.  Skiriant autoriaus  civilines bylas nagrinėti ne Vilniaus rajono apylinkės teisme, Vilniaus apygardos teismo nutartyse yra išaiškinama, kad to priežastis yra ieškovui iškelta baudžiamoji byla Nr.02-2-00203-15. Autorius mano, kad dėl šių žinių paskleidimo buvo sumenkinta jo, kaip ieškovo, asmens reputacija bylas nagrinėjančių teisėjų akyse.