Raudonojo prokuroro išpažintis

Je suis Charlie. Confession of the red prosecutor: “This is how we are educated by the Soviet Union“

Je suis Charlie. Raudonojo prokuroro išpažintis:„Taip mus išauklėjo sovietinė mokykla“

http://www.zynios.lt/lietuvoje/raudonojo-prokuroro-ispazintistaip-mus-isauklejo-sovietine-mokykla

„Aš irgi esu potencialus nusikaltėlis“, - išdidžiai teigia Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius (citata iš „L.rytas.lt). Jis įsitikinęs - visi esame potencialūs nusikaltėliai.

Panašu, kad net ir aš, prokurorė Filkina Blanka, garsių Carinės Rusijos veikėjų – Mozės, Iljos ir Volodkos Blank (Vladimir Uljanov Lenin) -  palikuonė, esu potenciali nusikaltėlė. Žiūrint iš retrospektyvinio taško, potencialo man netrūksta. Dirbu šešiasdešimt šeštojoje apygardoje. Uoliai seku draugo prokuroro Ramučio Jancevičiaus ir prokurorės Jolitos Kančauskienės pavyzdžiu.

„Komjaunimo tiesa“, atsiprašau, „l.rytas.lt“ rašo, kad draugas prokuroras Jancevičius džiaugiasi, kad jį auklėjo ir taip išauklėjo sovietinė mokykla bei sovietinė aplinka. Aš, kaip ir draugas Jancevičius, mėgstu ramybę. Mes neskubame džiaugtis besiropšdami per Prokurorų etikos kodekso iškeltą kartelę. Pasak „l.rytas.lt“, prokuroras Ramutis Jancevičius mano, kad šiandien žmogelių moralė pakrikusi. Ir tikrai. Tik paklausykite, kaip tauta dainuoja: „Kas nešokinės, tas – matadoras.“

Imponuoja viskas, kas ramybe dvelkia. Pavyzdžiui, kūnai morge - labai ramūs gyvūnėliai. Jie nesiskundžia mėsinėjami. Ir savo parodymų nekeičia. Žmogelis pasirašo apklausos protokolą ir keliauja pas Abraomą. Kaip vienas strategas pasakė: „Geriausias liudytojas –  miręs liudytojas!“ Štai kodėl man pomirtinis gyvenimas – vertybė. Idealus pomirtinis darbas užkietėjusiam prokurorui. Pomirtinio pasaulio gyventojai niekada nekeičia savo parodymų! Mielai bendrauju su žaliaisiais žmogeliukais iš anapus. Jie mane verbuoja sėsti ant šluotos, nulėkti pas juos padirbėti. Gal ir pasirašysiu. Sąlygos geros, darbas – ne rojus, bet moka auksiniais.

Džiaugiuosi, kad ir mane išauklėjo sovietinė mokykla ir aplinka. Sovietinę moralę formavo dienraščiai „Pravda“ ir „Komjaunimo tiesa.“ Tuomet mane vadino tovarišč Filkina Blank. O dabar? Nostalgija apima, bežiūrint multiką-pasaką apie dainuojančią mergytę „Oi čičiaku, oi čičiak“ ir prie jos sėlinantį žmogėdrą, kuris riaumoja: „Nusuksiu mergytei galvą!“ Arba tas širdžiai mielas filmukas apie krakadzilą Geną ir jo simpacingą bendražygę Šapokliak. Kokie mes su Ramučiu į juos panašūs, ar ne? Galbūt Šapokliak dainelė mane įkvėpė tapti prokurore: „Kto liudiam pomogajet, tot tratit vremia zria, chorošimi dielami proslavitsia nieljzia“ (vertimas iš rusų k.: „gerais darbais išgarsėti neįmanoma“).

Matyt, jau supratote, iš kokių dirvožemių maniškė verslumo dvasia kalasi. Mūsų versliuko kodinis pavadinimas - „Good & bad cop“ (vertimas iš anklų k.– „Gerasis ir blogasis faras“). Tai reiškia, kad dirbame pagal pritrenkiančio kontrasto principą. Klasikinis pavyzdys. Nuvarom nuo žemės Galviją ir jį patalpiname kitame mieste 100 km atstumu nuo jo sugyventinės iš Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Gerasis prokuroras Ričardas Kubilius paskelbia, kad Galvijui atšaukiama sankcija ir jis gali grįžti namo Vilniaus rajonan ganytis. Tada į „verslo schemą“ įtraukiamas „blogasis“ prokuroras Vilius Paulauskas (prokurorės Jolitos Kančauskienės pavaldinys). Vyrukas  absoliučiai patikimas - tikras buvusio SSSR KGB patarnautojo, generalinio eksprokuroro ir Darbo partijos lyderio palikuonis. Viešųjų pirkimų tarnybos galva Sigita Jurgelevičienė telefonu komanduoja taip, kad prokurorams jos šventąją valią vykdyti norisi. Galvijas, gerojo prokuroro paakintas, į savo rančą atbilda ir... jam dabar ragai akyse sušmėžuoja. Miklusis prokuroras Vilius Paulauskas savo gromatą Galvijui ant ragų mauna, iš namų atgal į Kauną mauti ragina. „Blogasis“ Vilius Paulauskas „gerąjį“ Ričardą Kubilių ragais į kampą varyte varo - Sigitos Jurgelevičienės sugyventiniui Galvijui naują sankciją varyti arklius iš namų paskiria. Galvijas tegul sau baubia - jo balsas į dangų neina.

Dabar visiems visiems bus gerai. Ideali Darbo partijos simbiozė su Viešųjų pirkimų tarnyba. ES euro aruodai maskolių partiją gausiai užmaitins. O paskui, gal dar ir prokuroro Viliaus Paulausko batiuškai Artūrui Lietuvos Respublikos Prezidento sostas nuskils? Žodžiu, stulbinantis verslas su užmoju – kaip užsimosi, taip išsimiegosi. „Tuomet mūsų, prokurorų, plikomis rankomis nepaimsite“, - dreba Andai žydrieji (iš a.a. Stasio Povilaičio kūrybos).

Verslumo dvasią mums įkvepia buvusio Jonavos apylinkės vyriausiojo prokuroro, Viešųjų pirkimų tarnybos vadovės Sigitos Jurgelevičienės svainio Kęstučio Jogmino – teisėjo Algimanto Valantino bendražygio –  frazė: „Nepagautas – ne vagis.“ Jeigu ne vagis, tai kodėl mes jį turime gaudyti? Kai verslo planas nuleidžiamas, gaudome ir ne vagis. O koks skirtumas? Juk kiekviename iš mūsų tūno nusikaltėlis.

Mano šefo Ramučio Jancevičiaus požiūris toks: „Į klausimą, ar žmogus gali nusikalsti, galima būtų atsakyti tik tuomet, jei jam būtų sudarytos ekstremalios sąlygos. Žmogus yra tik žmogus. Tam tikromis aplinkybėmis visi galime pasielgti neadekvačiai“ (citata iš „L.rytas.lt“).

Jums turbūt žinoma, kad ne vienas rašytojas buvo apdorojamas pagal šią sovietinę metodiką. Jam pateikiami nebūti įtarimai. Nesupyko? Rašytojas yra tik rašytojas. Išmetamas iš namų, jam trukdoma pasimatyti su mažamečiais vaikeliais. Tada ištremiamas į kitą miestą. Vis dar nenori nusikalsti? Tada sudaromos ekstremalios sąlygos – rašytojas tupdomas į Lukiškes trejų mėnesių terminui. Dabar jau tikrai turėtų jam kumščiai panižti. Niekam neduoda į srėbtuvę? Nusikalstamos veikos modelis nesuveikė? Modelis geras, bet rašytojas blogas, tiesiog - nenormalus! Gera mintis! Rašome prašymą teismui patalpinti rašytoją į Utenos psichiatrijos ligoninę. Dievinu psichiatrijos ligonines. Remiantis bandito logika, to dar nei vienas neatlaikė. Protą išskros, smegenis chloroformu praplaus. Kokia velniava, apylinkės teismo teisėja Vaida Sinkevičienė prokuroro prašymą vetavo! Liko mirtis, kaip ekstremaliausia sąlyga?!

Apylinkės teismui Europos žmogaus teisių konvencija koją pakišo, todėl rašytojo į psichiatrinę neįkišo? Vėl jūs apie tas teises. Nepatvirtintais duomenimis, aš esu normalus žmogus. Prokurorai - irgi žmonės. Jie taip pat turi daug prigimtinių teisių. Tokių, kokių jūs, žmogeliai, neturite. Mūsų teisės ypatingos. Mūsų teisės visada virsta jūsų pareigomis. Mano teisė jums, ne vagys, pranešti apie įtarimus, kad paskui galėčiau jus kamantinėti. Taikau seną tardymo metodą – „Atverk man širdį, kaip jautis rūrą.“ Nieko skausmingo. Mano teisė - reikalauti nuteisti, o teisėjo pareiga - nuteisti ir sodinti. Nuteistojo pareiga - kantriai sėdėti ir laikytis LR suėmimo vykdymo įstatymo raidės.

Mėgstu duoti įpareigojimus, kad pareigų niekam nepritrūktų. Pavyzdžiui, rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš savo gyvenamosios vietos svetimame bute Džeru‘Salem‘e. Arba įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios. Bobausis išskrenda iš namų gyventi skyrium į Tel‘Avivą. Dabar ji be jokios baimės smaginasi ir žvygauja, turėdama daug laisvo ploto bobausio bute. Arba kardomoji priemonė - dokumentų paėmimas. Gan komplikuota priemonė, kai ją reikia pavesti vienam žmogeliui - Kauno miesto Santakos skyriaus policijos komisariato tyrėjui Alvydui Petrylai. Jei norite apie tai sužinoti daugiau, kreipkitės į jį asmeniškai. Policija paima iš žmogelio (Alvydo Petrylos žargoniukas) asmeninę kortelę, pasą ir vairuotojo teises. Žmogelis išlaisvinamas nuo pareigos vairuoti, lankytis banke ar pas notarą, bastytis po užsienius. Dabar jis absoliučiai laisvas nuo pareigų. Štai kada prasideda tikroji žmogelio laisvė! Mano įpareigojimai žmogelius išlaisvina. Kaip sako bankininkų tautos išmintis – das geld macht frei.

Pamenu, kažkur skaičiau dežavu tekstą apie prancūzų haute couture. O skamba taip. „Dzyvų dzyvai! Kai tik tizizistų kaliašnikovai Paryžiuje vėl sukaleno, varliamušiai visokio plauko Marijos žemėn mikliai sugužėjo. Musėt, per saugų atstumą geriau rabarbarus „trumpinti“ gaunasi. Taigi, tūlas mesjė Le‘Magique sėdėjo ir liaabai įdomiai a‘lia haute couture gromatas mūsuose rašyt pradėjo. Varliamušys nebūtų varliamušys, jei jam vaikų būtų gaila. “Kuo vaikiuks mažesnis, tuo į varlę panašesnis“, - byloja varliamušių išmintis. Nei jam prie Bonaparto galvą sopėjo, kai minios vaikiukų-varliukų kentėjo, kai su savo orda Maskvos pleškint skubėjo, nei dabar jo sąmonę-nesąmonę sąžinė ėda. O čia dar kažinkokis glušas abelis-oblius Pilypas iš kanapių kartu su savo benkartais varliniais turi įžūlumo šimtmečiais gludintą „justice de France“ griauti.

Taigi, kaip tie čiabuviai sako „Mesjė Le‘Magique kerta – skiedros lekia“, o išvertus iš varliamušių kalbos – „vaikučiai vaitoja“. Tegul tas užkietėjęs oblius kanapinis kietą „justice“ rankelę su giljotinos kvapeliu pajunta! Greitai mes jam viduriukus išlaisvinsim – marš į artimiausią  frankofoninę bistro „Bastile L‘Hukashenki“, maskolišku vinegretu su bananais prišersim, trisdešimt parų ryt skirsim! Taigi, šuva loja - karavanas eina, šuns balsas į dangų neina, šuo ir kariamas pripranta, kad juos šunes už viršūnės, rupūs miltai rupužinsko!

Ir ką gi? Mesjė frankofoniškai rašyti pradėjo, kad sekre-tarka išverst nemokėjo. Tada Rupužinskas-rupūžgalvis į pagelbą atskubėjo, gromatai a‘lia civilizuotą pavidalą sukūrė. Kultūringesnė gromata ir būti negali, nes per dzevynis puslapius mongoliškais necenzūriniais kalena. Musėt nesvietiškas keikūnas buvo tas mesjė, nes į ES atitikmenis išverst žmoniškai nepavyko. Bet maskolių yra arčiau francūzų, nes Napoleono sindromas daro savo. Kai tik apie Rytus galvojam, iš karto mongoliškų užkeikimų ejakuliacija geizeriais trykšta. Musėt, Le‘Magique protėviai su Bonaparto orda taip nuo maskolių lupt skūros gavo, kad dar ir šiandien mongoliškus keiksmažodžius atrajoja, savo egzotiškus patiekalus gardina.

Na, o Rupužinskas velnio advokato biznį varo – iš žioplo tyrėjo panosės dvasių nušvilptą X‘failą tryliktąjį kartą ant popiergalio spausdina-printina. Povtorenije – matj učenije, jedritvaju palka, napišiš perom – nie vyrubišj toporom, kak v bylyje vremena KGBešenyje, nie pravda li, tovariščj gospodin Bužinskij? Taigi, per devynis puslapius rupūžgalvis „blac-blac-blac“ švepluoja ir pagerbdamas prokurorišką komandą „brac-brac-brac“ šveplai kažką panašaus į „blec-blec-blec“ skalanduoja... Gal Rupužinskas rupūžgalvis, su bakšišais belakstydamas, monkės biznį bevarydamas, visai savo geležinius dantų protezus pametė-išbarstė? Bus palikimas ateinačioms biznierių juristų kartoms studijuoti... Užtrumpinkime visą šitą reikaliuką aukso žodžiais mužikėlio rankoje: „Jei mesjė Le‘Magique prisikaltų lentelę „Je suis Charlie“(aš esu Šarli) – iš jo karikatūra nebloga išeitų.“

Esu iš sirgalių krašto. Ką tik vėl grįžau iš ligoninės. Turiu mažakraujystę. Galiu naktų naktimis gūdžiai stūgauti: „Man kraujo maža, man reikia kraujo!“ Gal nori, kad ir tau nuleisčiau kraujo? Vampyrų kultūra – tai naujosios kartos – „Generation Z“ – mados paskutinis klyksmas. Ir man norisi kartu su jais klykti, nuo jų nė per nago juodymą neatsilikti.

Esu pritrenkianti, bet ne prietranka. Visus stulbinu savo šypsena. Itin vertinu Vidal Sassoon produktų liniją. Ką jums primena Šapokliak rankinėje nešiojamo paslaptingojo gyvūnėlio šypsena? Ačiū už pritrenkiantį komplimentą! Noriu panėšėti į savo sielos draugę Conchitą Wurst iš jevrovizoriaus, ar kaip ten jį vadina. Jai pavyko pritrenkti Europą. Mielai bendrauju su Jolita Kančita ir Romina Jančita. Labai čiki merginos. Darban pėdinu apsirėdžiusi diskotekiniais šešiolikinės drabužiais. Haute couture a‘lia 1917-ųjų retro stiliukas. Tik padalkas pasitrumpinu. Kad drėgnos žemės nešluotų. Kojos iš pažastų nedygsta. Dzievinu haute couture „Humana“ brendą. Ten apstu merginomis šviežiai kvepiančių skudurėlių. Aš irgi jaučiuosi kaip dar nepradzėta mergina. Gal kiek išdykusi, bet vis dar skaisti pupytė, i-ha-ha-ha!

Jau supratote, kad mėgstu žvengti, ypač ne laiku ir ne vietoje. Pamenu, vieno teismo posėdžio metu kažkoks neiškepęs interneto magnatas maldavo, kad nepasiųsčiau jo pas teismo psichiatrus mėsinėti. Jis užsivedė apie bandito logikos dėsningumus ir eurobanknotų šiugždesį. Paskui metėsi į kitą kraštutinumą – apie tai, kas dedasi jo dviejų dukryčių širdelėje tuo metu, kai budeliai periodiškai liepia jam nešdintis iš namų. Jis pridūrė, kad budeliui net savo vaiko negaila. Nežinau, kokie parazitai man sterblę tuomet pakuteno, bet iš mano gerklės toks nevaldomas idiotiškas i-ha-ha-ha žvengimas prapliupo, kad net teisėjo akių obuoliai laikinai akiračius paliko. Aišku, užsakyminę bylą pro šalį prapyliau. Bet, būkit ramūs, rašytojai. Firma vienikov nie viažet (vertimas - esu patikima firma). Jums visiems ateis končita.“