Lithuanian hongweibings: „We terrorize people for free."

Mūsiškiai hongweibing‘ai:„Piliečius terorizuojame nemokamai, nes už tai moka valstybė.“

Publikuota Amerikos laikraštyje „Bičiulystė“

Lithuanian hongweibings: „We terrorize people for free, since the state pays for that.“

http://biciulyste.com/mums-raso/musiskiai-hongweibingai-piliecius-terorizuojame-nemokamai-nes-uz-tai-moka-valstybe/ 

Nesistebiu dėl to, kad mūsų valstybė yra vadinama Europos Sąjungos Šiaurės Korėja. Ir čia pirmuoju smuiku griežia klanais apraizgyta „mūsų“ teismų sistema. Prisidengdami „smurto artimoje aplinkoje“ lingvistika, raudonieji klanai viešai ragina, kad žmonės slaptai sektų, įrašinėtų savo artimuosius, išduotų šeimos narius, kaimynus, draugus. Garso įrašai, užfiksuoti pažeidžiant teisės normas, teikiami teisėsaugai, kuri žmonių turtinius ir šeiminius ginčus nepagrįstai kriminalizuoja. Vien tik 2017 metais taikant  „artimos aplinkos“ diskursą Lietuvoje buvo iškelta apie 10 tūkstančių baudžiamųjų bylų. Dabar darbelio turi visi – policija, prokurorai, teisėjai, teismo ekspertai, advokatai. „Artimos aplinkos“ modelis taikomas kaip veiksminga priemonė susidorojant su sistemai neparankiais asmenimis. Panašu, kad „mūsiškiai“ chunveibinai (kinų k. hongweibing - raudonasis sargybinis) atrado naują būdą, kaip milijonus iš valstybės biudžeto melžti – auginamas baudėjų aparatas, neproporcingai pučiasi jų algos.

Štai, pavyzdžiui, interneto žiniasklaidoje dažnai linksniuojamas klanas sumanė žmogaus teisių gynėją nubausti už tai, kad šis jų reikalavimų  nevykdo ir savo gyvenamojo namo niekam perleisti nesiruošia. Daug mėnesių privačioje namų valdoje pilietis buvo slaptai sekamas be teismo sankcijos, jo privatūs pokalbiai buvo įrašinėjami, taigi, buvo  šiurkščiai pažeidžiama jo asmens konstitucinė teisė į privatų gyvenimą. Vėliau, neteisėtais būdais surinktų duomenų - garso įrašų pagrindu žmogus buvo apkaltintas nebūtais dalykais, jam iškelta baudžiamoji byla pagal „artimos aplinkos“ modelį.

2017-11-27 ir 2017-12-28 dienomis Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjas Rinaldas Adamonis ir Vilniaus apygardos teismo teisėja Virginija Liudvinavičienė paskyrė garso įrašų, užfiksuotų pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą, teismo kompleksinę informacinių technologijų- fonoskopinę ekspertizę. Šiam sprendimui pritarė ir prokuroras Liudas Žuklys. Lietuvos teismo ekspertizės centras  savo metodikoje teigia, kad tokio pobūdžio ekspertizė daroma tik ypač svarbiose kontrabandos, kyšininkavimo, turto prievartavimo bylose. Gi, žmogaus teisių gynėjas nėra kaltinamas kontrabanda, kyšininkavimu ar prievartavimu. Iš to, kad buvo paskirta ir atlikta neadekvati teismo ekspertizė, t.y. pilietis persekiojamas taip, lyg jis būtų ypač svarbus kontrabandininkas, galima spręsti, kad „mūsiškiai“ atlieka ypatingos svarbos užduotį.

Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorius Giedrius Mozūraitis suskaičiavo atliktos teismo ekspertizės vertę, kuri, palyginus su teksto autoriaus pajamomis, yra astronominio dydžio. Sužinojęs, kokią pinigų sumą už šios ekspertizės atlikimą susižėrė į savo kišenes teismo ekspertai – informatikas Pavel Krasovski (nelinksniuojamas), fizikės Jelena Devenson ir Renata Konarskienė, dažnas lietuvis iš nevilties nepagydomą depresiją įsivarytų.

Manau, kad šiuo atveju ekspertizės skyrimas turi dvigubą dugną.  Formalus ekspertizės tikslas – nustatyti, kam priklauso „tyrimui“ pateiktuose garso įrašuose girdimas žmogaus balsas. Kitas tikslas – rafinuotai užmaskuota neadekvataus dydžio bauda. Siekiama „teisėtomis“ priemonėmis nubausti žmogaus teisių gynėją, kad šis susimokėtų neproporcingai didelę sumą už atliktą ekspertizę. Valdo pyktis ir keršto troškimas – „mūsiškiams“ nepaklusęs žmogus turi patirti kuo didesnius piniginius nuostolius. Kiekvienas teisėjas ir teismo ekspertas  žino, kad kasacinių teismų praktika imperatyviai draudžia teismui tirti  garso įrašus, padarytus pažeidžiant asmens teises į privatų gyvenimą. Deja, kai kuriems teisėjams ir teismo ekspertams ši taisyklė negalioja.

Minėto ekspertizės centro vadovai Vidmantas Vaitiekūnas ir Giedrius Mozūraitis, duodami užduotį teismo ekspertams, manau, pažeidė teisės aktus. Teisės mokslų daktaras G.Mozūraitis ir V.Vaitekūnas  atsisakė teikti žiniasklaidai duomenis apie darbo laiko normas bei išteklius, skiriamus konkrečioms teismo ekspertizėms atlikti, prisidengdami įstaigos profesine paslaptimi. Tačiau nederėtų buvusiam teisingumo viceministrui, advokatui, ekspertizės įstaigos direktoriui G.Mozūraičiui teisintis remiantis neegzistuojančia teisės norma. Direktorius G.Mozūraitis 2018-03-12 rašte parašė nesąmonę, esą Baudžiamojo kodekso 177 straipsnis nustato, kad ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu. Kas galėtų pagalvoti, kad už tokias teisines žinias yra suteikiamas  teisės mokslų daktaro laipsnis bei advokato licencija?

Nežinau, kokiu teisės aktu rėmėsi narkotinių ir psichotropinių medžiagų ekspertas Vidmantas Vaitekūnas, 2017-12-15 rašte nurodęs, kad jo vadovaujama valstybės įstaiga ekspertizes baudžiamosiose bylose atlieka nemokamai ir kad „visa ekspertų veikla finansuojama iš metinio biudžeto“. Tęsiant psichotropijos chemiko V.Vaitekūno pasiūlytą loginę grandinę, teismo ekspertų darbo laikas, skirtas ekspertizėms atlikti nėra normuojamas, kadangi ekspertizės nemokamos. Tai reiškia, kad valstybė moka ekspertams ne už atliktas ekspertizes, o už ekspertų nurodytą darbo laiką. Taip yra todėl, kad, pasak narkotikų eksperto,  ekspertizės yra nemokamos. Chemikas, matyt,  galvoja, jog ekspertizės nemokamos todėl, kad už jas apmoka valstybė. Štai, ką į tai atsakysiu. Teisės mokslų daktarai ir psichotropijos ekspertai,  rangykitės, kaip tik mokate, tačiau man adresuotuose raštuose nepaneigėte, jog turite realią galimybę nepagrįstai išpūsti ekspertizės kainą, apgaudinėti valstybę, prirašydami bet kokį nedirbtų valandų skaičių. Panašu, kad valstybė nekontroliuoja teismo ekspertizių kainų pagrįstumo, tad ekspertams nėra užkirstas kelias tuo piktnaudžiauti.

Valstybės kontrolės audito 2016-11-17 dienos ataskaitoje esantys duomenys patvirtina faktus apie Lietuvos teismo ekspertizės centre tvyrančią betvarkę. Valstybės kontrolė nustatė, kad minėtas ekspertizės centras netinkamai apskaičiuoja paslaugų įkainius. Be to, šios įstaigos  atliktų ekspertinių tyrimų kainos yra nepagrįstos sąnaudomis. Dar nustatyta, kad niekas neatlieka teismo ekspertų atliktų tyrimų ir pateiktų išvadų kokybės vertinimo.  Valstybės kontrolės audito ataskaitoje keliamos pagrįstos abejonės dėl teismo ekspertų kvalifikacijos. Nėra reglamentuota, kokiu būdu turėtų būti įvertinta ekspertų kvalifikacija. Valstybės kontrolierius padarė išvadą, kad netinkama atliktų teismo ekspertizių kokybė yra pagrindas nepratęsti teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo termino arba jį pripažinti negaliojančiu.

Manau, kad už Valstybės kontrolės nustatytus trūkumus atsakomybę turėtų prisiimti teisės mokslų daktarė Gabrielė Juodkaitė-Granskienė, vadovavusi Lietuvos teismo ekspertizės centrui 2003-2017 metais. Tačiau nuo 2017 m. spalio mėnesio  G.Juodkaitė-Granskienė buvo paskirta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėja. Nežinau, už kokius nuopelnus LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimas patikėjo minėtai mokslininkei aukščiausio teisėjo postą.

Grįžkime prie teismo eksperčių-fizikių Jelenos Devenson ir Renatos Konarskienės atlikto tyrimo.  Tyrimo pavadinimas (audityvinė analizė!) turėtų daryti įspūdį, jog tai rimtas darbas. Gi,  pažvelgus giliau, akivaizdu, kad nei pati tyrimo eiga, nei eksperčių išvada savo objektyvumu ir skaidrumu nepasižymi. Tyrimo esmė ta, kad dvi fizikės nuosavomis auselėmis išklausė garso įraše užfiksuoto asmens kalbėseną, nagi žiū, ir pagal tai ekspertizės akte surašė „tikėtiną išvadą“.  Tikra atgaiva proktoskopinės pornografijos žiūrovams! Ir ko tik, žmogau, neprifantazuosi, kai gauni užduotį  burti iš kavos tirščių.

Paaiškinu, kad audityvinė analizė – tai garsų, užfiksuotų garso įraše, analizė, besiremianti žmogaus klausa. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad kiekvienas žmogus suvokia garsus skirtingai, subjektyviai.  Tai reiškia, kad teismo eksperčių padaryta „tikėtina išvada“ yra absoliučiai subjektyvi. Kaip ir ką fizikai gali spręsti apie kalbos manierą, balso tembrą, intonaciją, artikuliaciją, nebūdami kvalifikuoti lietuvių kalbos, lingvistikos, psichologijos, psichiatrijos, logopedijos specialistai? Ką fizikai išmano apie psichoakustiką, žmogaus kalbėseną ir garso suvokimo dėsnius? Belieka tik stebėtis įžūliu tikėjimu, kad J.Devenson ir R.Konarskienės „šedevras“ nebus teikiamas vertinti  Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai. Vertinant  pateiktas aplinkybes, kyla daug abejonių dėl minėtų teismo ekspertų kvalifikacijos, profesinės etikos,  ekspertizės kokybės bei išvadų objektyvumo.

Tikrą grėsmę teisės viršenybės principui ir žmogaus teisių padėčiai atskleidžia aplinkybė, kad į žmogaus teisių gynėjo baudžiamąjį persekiojimą įsitraukė itin daug teisėjų, kaip antai: Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas (buvęs Sovietų Sąjungos prokuratūros tardytojas), Vilniaus apygardos teismo teisėjai Audrius Cininas, Aiva Survilienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Daiva Kazlauskienė, Stasys Lemežis, Ainora Kornelija Macevičienė, Virginija Liudvinavičienė, Arūnas Kisielius, Stasys Punys, Vilniaus regiono apylinkės teismo teisėjai Renata Volodko, Dalia Zeniauskaitė, Saulius Jakaitis,  Alfredas Juknevičius, Vaida Sinkevičienė, Rinaldas Adamonis ir t.t.

Jeigu visi teismai pradėtų vadovautis teisėjų Rinaldo Adamonio ir Virginijos Liudvinavičienės formuojama „teismų praktika“ – skirti ekspertizes kiekvienam neteisėtu būdu gautam garso įrašui,  iš valstybės biudžeto  kasmet būtų iššvaistyta daugiau kaip 50 milijonų eurų, skiriamų  neteisėtoms ekspertizėms atlikti. Beje, gavus teismų užduotis atlikti  10 000 papildomų teismo ekspertizių per metus, valdžia turėtų neišsprendžiamą galvosūkį. Kadangi Lietuvos teismo ekspertizės centras pajėgus atlikti tik 60 fonoskopinių bei 250-300 informacinių technologijų ekspertizių per metus.

Šioje situacijoje „mūsiškiai“ hongweibing‘ai pasakytų taip: „O ką? Problemos čia nėra – „mūsiškiams“ neparankūs piliečiai terorizuojami nemokamai, nes už tai moka valstybė.“

Zigmantas Šegžda, žmogaus teisių aktyvistas iš Vilniaus