Manau, kad „teisinė sistema“ ir psichiatrija mano vaiką siekia paversti teroristų taikiniu
Publikuota
portale „Laisvas laikraštis“
Mes – valdžia! Mes vagiam ir trypiam žmonių gyvenimus. Jūsų vaikai nėra
mūsų vaikai, tačiau jie pasmerkti vykdyti mūsų valią.
„Tai, kad teismo dokumentas nėra vykdomas,
nereiškia jog jis negali būti vykdomas (...) Trakų rajono apylinkės teismo
2016-10-14 dienos nutartimi nustatyta laikina bendravimo tvarka gali ir turi
būti vykdoma arba geranoriškai, arba priverstine tvarka,“ – 2017-ųjų balandžio
21-ąją valstybės vardu pareiškė teisėja Jūra Marija Strumskienė ir savo žodžius
patvirtino apvaliu Vilniaus apygardos teismo antspaudu.
Trakų
rajono apylinkės teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė 2016-ųjų spalio 14-osios nutartimi
civilinėje byloje Nr. 2-52-983/2016 nustatė laikiną nepilnamečio vaiko V.Š. bei
ieškovo Zigmanto Šegždos bendravimo tvarką, nustatant, kad ieškovas su savo vaiku
V.Š. bendrauja prekybos centrų „Ozas“ arba „Akropolis vaikų kambariuose, šalims
suteikiant teisę susitikimų metu daryti garso ar vaizdo įrašus bei juos
pateikti teismui, policijai ir prokuratūrai.
Skunduose
apeliacinės instancijos teismui Zigmantas Šegžda nesutiko su nustatyta
bendravimo tvarka. Pirma, tokia bendravimo tvarka negali būti vykdoma dėl dažno
vaiko susirgimo, todėl būtų pažeidžiamos vaiko teisės. Antra. Priverstinis
vaiko bendravimas su tėvu viešoje vietoje pažeidžia asmens teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą,
numatytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8
straipsnyje, pažeidžia konstitucinę žmogaus teisę į privataus gyvenimo
neliečiamumą (Konstitucijos 22 str.).
Be
to, prekybos centrai yra itin pavojinga vieta bendrauti su vaikais. Niekas
negali garantuoti, kad vilniečiai netaps teroro akto aukomis, kaip tai įvyko
Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Švedijoje. Neleistina, kad vaikas taptų
teroristų taikiniu.
Teismas
turėjo žinoti, kad Zigmantas Šegžda niekada nedavė ir neduos leidimo filmuoti
arba daryti garso įrašus jam bendraujant su dukra. Išaiškintina, kad
suteikdamas teisę vaiko ir tėvo
susitikimus filmuoti ir įrašinėti, manau, teismas pažeidė asmens teises ir
nesiekė apsaugoti asmens garbę ir orumą,
kaip tai numatyta LR Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnyje. Pažymėtina, kad civilinę
bylą nagrinėjantis teismas pažeidė LR baudžiamojo proceso kodekso
normas – 158 ir 160 straipsnį,
kurie nustato, kad esant iškeltai baudžiamajai bylai tik prokurorui
pateikus motyvuotą prašymą,
ikiteisminio tyrimo teisėjas arba teismas gali duoti leidimą slaptai sekti, filmuoti arba daryti
garso įrašus. Šiuo atveju teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė nėra ikiteisminio
tyrimo teisėja.
Kažin,
ar teisėja Jūra Marija Strumskienė,
teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė ir jos nutarties teisėtumą
patikrinusi Vilniaus apygardos teismo teisėja Andrutė Kalinauskienė (byla Nr.
2S-2796-619/2016) „geranoriškai arba
priverstine tvarka“ pačios psichologiškai
pakeltų, jeigu joms akropoliuose tektų po keturias valandas periodiškai bendrauti
su savo vaikučiais iki jų pilnametystės, kai visą laiką ištisai ties jų nosimis
būtų įžūliai kaišiojamos vaizdo kameros
ir garsą fiksuojantys įrenginiai, o pašaipūs kvaili snukučiai jas varstytų maniakiškais
psichopatų žvilgsniais ir sektų kiekvieną judesį. Vargu bau, ar ponios teisėjos
pageidautų, kad jas atpažinę žmonės matytų dviprasmiškomis aplinkybėmis. Aš
taip pat nepageidauju gadinti savo reputacijos, nenoriu patekti į dviprasmišką padėtį arba patirti žmonių
pašaipas ir viešą pažeminimą, žaisdamas su lėlėmis ar kitais žaislais su mažamečiu
vaiku keistose vaikų žaidimams skirtose
patalpose. Manau, kad tokie „teisinės sistemos“ reikalavimai gali būti
vertinami Baudžiamojo kodekso 148 str. prasme – žmogaus veiksmų laisvės
suvaržymas.
Gi, 2017-04-20 dieną Trakų rajono apylinkės teismo teisėja Asta
Adamonytė-Šipkauskienė Lietuvos Respublikos vardu nusprendė atradusi prekybos
centrus, kaip saugiausią vietą vaikui bendrauti su tėvu. Cituoju teisėjos
sprendimą: „nustatyti vaiko ir tėvo bendravimo vietą vaiko gyvenamojoje vietoje
netikslinga (...) Atsižvelgęs į tai, kad nuolatiniai šalių konfliktai vaiko
akivaizdoje kenkia vaikui, sukelia jam nesaugumo pojūtį, o viešoje vietoje yra
mažesnė tarp šalių galinčių kilti konfliktų tikimybė, teismas konstatuoja, jog
vaiko ir tėvo bendravimas turėtų būti nustatytas ne vaiko gyvenamojoje vietoje,
o neutralioje aplinkoje.“
Teismas
suteikė viltį, kad Lietuvoje bus užpatentuotas naujas konfliktų sprendimo metodas. Dabar
psichoanalizės ir seksologijos tėvas Zigmundas Froidas turėtų grabe apsiversti!
Tam, kad teismo sprendimas būtų bent
jau pusėtinai pritemptas iki „nešališko ir teisėto“ lygmens, teisėja Asta
Adamonytė-Šipkauskienė civilinėje byloje kaip liudytojas apklausė Vilniaus
rajono centrinės poliklinikos Psichikos sveikatos centro vaikų psichiatrę Laurą
Činčikienę bei psichiatrę Dalią Minialgienę, tarnaujančią landsbergininkų partijos
vedlio Raimundo Aleknos psichiatrų kontoroje VšĮ „Vilniaus psichiatrijos ir
psichoanalizės centras“. Anot teisėjos,
psichiatrė Laura Činčikienė mano, kad vien
tik su motina gyvendamas Z.Šegždos vaikas namuose jaučiasi nesaugus, dėl susitikimų
metu keliamų konfliktų vaikas yra neramus, blogai miega naktimis. Iš
psichiatrijos versliuką sukančio
Raimundo Aleknos pavaldinė psichiatrė Dalia Minialgienė, pasak teisėjos, taip pat nurodo, kad tėvo ir vaiko pasimatymus
tikslingiau būtų rengti ne vaiko namuose, bet kitoje saugioje aplinkoje.
Turiu pagrindo manyti, kad, teisme reikšdamos
savo nuomonę, vaikų ir paauglių psichiatrės Laura
Činčikienė ir Dalia Minialgienė padarė
šiurkščią klaidą. Kaip ir jų nuomonei pritarusios trys teisėjos -
Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Jūra Marija
Strumskienė bei Andrutė Kalinauskienė.
Psichiatrės ir teisėjos neįvertino, kad
pasaulis pasikeitė.
Prekybos centras nėra pati saugiausia vieta
nei vaikams, nei jų tėvams. Kažin, ar teisėjos, paauglių ir vaikų gydytojos norėtų,
kad jų pačių vaikai atsidurtų teroristų taikinyje. Nepamirškime, kad Lietuvos Vyriausybė
gera valia įsipareigojo
per metus priimti daugiau nei 1000 karo pabėgėlių iš Afganistano ir Sirijos.
Be to, manau, kad esamas kvalifikacijos lygis
neleidžia gydytojoms-psichiatrėms suprasti, kad specialiai surežisuotas viešai
išreikštas veiksmas gali padaryti nepataisomą žalą bet kurio žmogaus psichikos
sveikatai. Panašiai, kaip realybės šou dalyvių – „Psicho“ ir „Raudonos“ viešas
lytinis aktas, nufilmuotas „Akropolio“ prekybos centre. Taip buvo sužlugdyti
dviejų jaunų žmonių gyvenimai. Reitingų genamas TV laidos režisierius vienu ypu
pasiuntė jaunus žmones į gašlių paskalų ištroškusios visuomenės užribį.
Labai jau simptomatiška, kad šįkart realybės
šou daromas iš mažamečio vaiko. Mažametis „geranoriškai arba priverstine tvarka“ siunčiamas ten pat - į akropolius.
Kažin, ar atsiras
norinčiųjų, kad jų vaikus gydytų
minėtos vaikų ir paauglių gydytojos, jei išaiškėtų, kad psichiatrės veikė pagal
teisės tarnų iš anksto surežisuotą scenarijų, norėjo taip veikti ir veikdamos aiškiai
suvokė, į kokį pavojų savo pasisakymais stato mažametį vaiką ir jo šeimą.
Be to, manau, kad minėti Trakų rajono
apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų sprendimai griauna pasitikėjimą visų instancijų teismais ir teisingumu.
Zigmantas Šegžda