Apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas ir jo aplinka, slepiantys tiesą apie veiklą SSSR struktūrose, turi trauktis iš pareigų

Apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas ir jo aplinka, slepiantys tiesą apie veiklą SSSR struktūrose, turi trauktis iš pareigų

The Chairman of the Court of Appeal of Lithuania Mr.Algimantas Valantinas and his milieu, that hide the truth of their activity in organisations of the Soviet Union, must retire

 Publikuota portale „Laisvas laikraštis“
http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=4885:apeliacinio-teismo-pirmininkas-a-valantinas-ir-jo-aplinka-slepiantys-tiesa-apie-veikla-sssr-strukturose-turi-trauktis-is-pareigu&catid=31&Itemid=101 

Panašu, kad Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas Algimantas Valantinas ir su juo susijusi teisėjų grupė pateko į krizinę situaciją ir nežino kaip iš jos išbristi. Be to, problemos  aktualumą dramatizavo S.Daukanto aikštėje bado akcijos organizatorių keliami reikalavimai dėl asmeninės teisėjų atsakomybės. Sunku pasakyti, kaip tai susiję su teismus aptarnaujančių viešųjų ryšių tarnybų profesionalumu, tačiau šiuo atveju, reikia galvoti, kad teisėjo Algimanto Valantino „piarščikų“ artilerija kapituliavo be atsakomojo šūvio lyg būtų prarijusi nervus paralyžiuojančių zarino dujų dozę.

Akivaizdu, kad aštrėjanti kai kurių teisėjų vertybių ir profesinės etikos krizė turėtų vesti į jų savanorišką pasitraukimą iš užimamų pareigų. Yra pagrindas manyti, kad ir teismo pirmininkas, Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas Algimantas Valantinas, 1985 metais pradėjęs tardytojo karjerą okupacinį Sovietų Sąjungos režimą aptarnaujančioje prokuratūroje, galėtų būti padaręs dalykų, kuriais dabar negalėtų didžiuotis.

Europos Sąjungos ir Lietuvos jurisprudencijoje deklaruojamas pamatinis normalios teisminės valdžios standartas - teisės viršenybė, teismo nepriklausomumas, pagarba žmogaus teisėms,  pagarba žmogaus orumui. Teksto autorius atliko žurnalistinį tyrimą turėdamas tikslą pateikti visuomenei vaizdą, kaip teisminės valdžios standartą atitinka savaitraščio „Laisvas laikraštis“ publikacijose linksniuojami teisėjai -  jau minėtasis Algimantas Valantinas, Vilniaus apygardos teismo pirmininkė Neringa Švedienė, to paties teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė Daiva Kazlauskienė, šio teismo teisėjai Laureta Ulbienė, Stasys Lemežis, Ainora Kornelija Macevičienė,  Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Aiva Survilienė, Audrius Cininas, Stasys Punys, Regina Pocienė, Jūra Marija Strumskienė, Andrutė Kalinauskienė bei  Ukmergės rajono apylinkės teismo pirmininkas Rinaldas Adamonis.

2017-ųjų rugpjūčio 7 dieną teksto autorius, vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo suteikta teise gauti informaciją, pateikė minėtiems  teisėjams klausimus:

1. Ar Jūs (arba Jūsų tėvai) buvote Sovietų Lietuvos (LTSR) arba TSRS – Sovietų Sąjungos komunistų partijos narys (-iai)?

2. Ar Jūs (arba Jūsų tėvai) dirbote Lietuvos TSR (arba TSRS – Sovietų Sąjungos) valstybės saugumo komitete (toliau – KGB) arba buvote KGB slaptas agentas, arba vykdėte KGB užduotis, arba pagal užimamas pareigas teikėte informaciją LTSR, TSRS valstybės saugumo komitetui?

3. Ar deklaravote Lietuvos Respublikos valstybės įstaigai apie savo galimai buvusius  ryšius su KGB struktūromis?

4. Prašau nurodyti, jei tinka, savo darbovietes, metus ir pareigybes, kuriose dirbote tuo metu, kai Lietuvos teritoriją buvo okupavusi Sovietų Sąjunga (TSRS).

5. Papasakokite, kaip Jūs, Jūsų giminaičiai galbūt nukentėjote nuo nacistinės Vokietijos vykdyto žydų tautos genocido.

6. Nurodykite, jei tinka, kokioms žydų visuomeninėms ar politinėms organizacijoms priklausote dabar arba priklausėte praeityje.

7. Pasidalinkite savo nuomone, kokiu mastu lietuvių tauta yra atsakinga už nacių vykdytą žydų tautos genocidą.

8. Pateikite paskutiniąsias Išvadas apie Jūsų kaip teisėjo profesinę veiklą ir asmenines savybes, gautas iš teismo pirmininko dėl Jūsų kaip teisėjo periodinio (arba neeilinio) veiklos vertinimo.

Natūralu, kad kiekvienam žmogui, kurio likimą sprendžia teismas,  turėtų rūpėti, kokios personos vykdo teisingumą kiekvienu atskirai paimtu atveju. Tačiau labai nemaloniai nustebino, kad per įstatymo nustatytą terminą buvo gautas ... VIENO (!) teisėjo atsakymas.

Viešai nepasisakydami visuomenei itin svarbiais klausimais, minėti teisėjai, autoriaus nuomone, paneigė ne tik Visuomenės informavimo įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos teisėjų etikos kodekso nuostatas,  savo elgesiu pažemino teisėjo ir teismų vardą. Teisėjų etikos kodeksas įtvirtina tokius pagrindinius teisėjų elgesio principus, kaip pagarba žmogui, padorumas, teisingumas ir nešališkumas, nepriklausomumas, skaidrumas ir viešumas. Teisėjų elgesio skaidrumo ir viešumo principas įpareigoja kiekvieną teisėją teikti informaciją visuomenei.

Normalus reikalavimas, kad teisėjas turi būti protingas. Todėl yra labai keista, kai teisėjas „nesupranta“ jam pateiktų klausimų arba mano, kad minėti klausimai neturi visuomeninės reikšmės. Sunku paaiškinti, kodėl teisėjas negali skirti laiko tam, kad atsakytų į protingus ir logiškus klausimus. Kitaip tariant, teisėjas turi pareigą viešai pasisakyti jau vien tik iš padorumo ir pagarbos žmogui paskatų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pabrėždamas logikos dėsnių laikymosi svarbą yra išaiškinęs: „Teisės doktrina ir praktika įrodinėjimo apimties kriterijumi laiko vadinamąjį protingo žmogaus etaloną“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; 2003-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1031/2003), tačiau galbūt tam tikrai teisėjų grupei tas negalioja.

Tęsdamas tyrimą, 2017-ųjų rugpjūčio 21 dieną autorius nusiuntė  teismų pirmininkams  Algimantui Valantinui, Neringai Švedienei ir Rinaldui Adamoniui klausimus apie tai, kaip jie vertina savo kolegų teisėjų nenorą kalbėti apie jų galimą veiklą Sovietų Sąjungos valdžios struktūrose, vykdžiusiose lietuvių tautos genocidą:

1. Kaip pasikeistų visuomenės požiūris į teisminę sistemą, teisingumą vykdantį teismą, jei įstatymų leidėjas įpareigotų teisėją paviešinti, ar  jis (arba jo tėvai) buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos narys (-iai), dirbo Lietuvos TSR (arba Sovietų Sąjungos) valstybės saugumo komitete (toliau – KGB) arba buvo KGB slaptas agentas?

2. Sovietų Sąjungos represinės struktūros (komunistų partija ir KGB) 50 metų prievartavo lietuvių tautą. Tai skaudi tema lietuviams. Kodėl kai kurie Vilniaus apygardos teismo teisėjai vengia viešų pasisakymų šiuo skaudžiu klausimu?

3. Dėl kokių priežasčių kai kurie žydų tautybės teisėjai vengia viešai išsakyti nuomonę dėl lietuvių tautos atsakomybės už nacių vykdytą žydų tautos genocidą bei nenori viešinti savo ryšių su žydų visuomeninėmis organizacijomis?

4. Kokią įtaką teisėjo veiklos nepriklausomumui gali padaryti paviešintas faktas, kad teisėjas praeityje buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos narys arba KGB bendradarbis?

5. Ką galėtų reikšti minėtos Vilniaus apygardos teismo teisėjų grupės vengimas teikti  informaciją apie savo gyvenimą ir darbą sovietų okupacijos laikais?

6. Kaip minėtos teisėjų grupės nenoras pasisakyti jų galimo bendradarbiavimo su okupacinės valstybės struktūromis (komunistų partija ir KGB) klausimais gali turėti įtakos visuomenės pasitikėjimui Lietuvos Respublikos teismine valdžia?

7. Jei įstatymų leidėjas įpareigotų paviešinti išvadas apie teisėjo profesinę veiklą, gautas atliekant teisėjo periodinį veiklos vertinimą, kiek ši aplinkybė apsaugotų teisėją nuo galimo poveikio darymo  arba, priešingai,  kaip tai galėtų padaryti teisėją labiau pažeidžiamą?

2017-ųjų rugpjūčio 22-ąją Vilniaus apygardos teismo pirmininkė Neringa Švedienė, atsakydama į autoriaus užduotus klausimus,  rašte Nr.CR 171, išsakė savo nuomonę, kad teisėjai neturi pareigos pateikti savo nuomonę autoriaus nurodytais klausimais, nes esą jie nėra susiję su teismo veikla: „Jūsų prašoma pateikti informacija nepriskirtina prie viešosios informacijos. Galimybę gauti privačią informaciją riboja Asmens duomenų apsaugos įstatymas. Šiuo atveju, nėra pagrindo suteikti Jums daugiau asmens duomenų, negu yra paskelbta viešai.“

Su teisėjos Neringos Švedienės dėstoma logika nesutiktina, nes Konstitucija neatima teisės teisėjui, kaip ir bet kuriam kitam Lietuvos piliečiui, skelbti  apie save visą reikalingą informaciją. Teismo pirmininkė Neringa Švedienė vienvaldiškai nusprendusi, kad jos teisme dirbantiems teisėjams įstatymas draudžia pasisakyti dėl narystės sovietų komunistų partijos ar KGB struktūrose ir kitais klausimais, manau, paneigė teisėjo nepriklausomumo principą.

Jeigu išaiškėtų, kad teisėjų grupė pakluso teisminės valdžios draudimui atsakyti į autoriaus pateiktus klausimus, būtų galima daryti išvadą, kad apie šią teisėjų grupę yra surinkta pakankamai daug juos kompromituojančios medžiagos, kas daro teisėjus akivaizdžiai pažeidžiamus. Tokiu atveju net negali būti kalbos apie teisės viršenybę - valstybės tarnautojų atitikimą pamatiniam normalios teisminės valdžios standartui. Dėl daromo neteisėto poveikio teisėjas sprendimus teisme gali priimti ne vadovaudamasis įstatymais, savo teisine sąmone ir vidiniu įsitikinimu, bet iš baimės, kad nebūtų išviešintas kompromatas.

Ar sovietų okupacijos metu Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, Teisėjų tarybos pirmininko pavaduotojas Algimantas Valantinas buvo Sovietų Sąjungą valdžiusios komunistų partijos narys ir ar jis bendradarbiavo su nusikalstamomis KGB struktūromis -  tai asmeninė  Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko profesinės etikos problema, kurią Algimantas Valantinas turėtų viešai deklaruoti ir nedelsdamas priimti asmeninį sprendimą dėl pasitraukimo iš užimamo posto.

Išanalizavęs teisėjų elgesį tyrimo metu, autorius konstatuoja, kad minėtos teisėjų grupės nenoras pasisakyti jų galimo bendradarbiavimo su Sovietų Sąjungos struktūromis klausimais,  vengimas teikti  informaciją apie savo gyvenimą ir darbą sovietų okupacijos laikais daro neigiamą įtaką visuomenės pasitikėjimui Lietuvos teismine valdžia.